Temos (dailė):
Pirmykštis menas, Mesopotamija, Senovės Egiptas, Kretos/Mikėnų kultūra, Senovės Graikija, Etruskų menas, Senovės Roma, Ankstyvųjų krikščionių menas, Bizantija, Karolingų ir Merovingų kultūra.
Val.sk.:16 val.
Esminiai gebėjimai:
I. Ieškoti prasmingų kūrybinių idėjų ir siekti savaip perteikti vaizdą tradicinėmis ir netradicinėmis vizualinių menų raiškos priemonėmis.
II. Tyrinėti, analizuoti ir vertinti bei kūrybiškai interpretuoti įvairius praeities ir dabarties vizualinių menų reiškinius.
Literatūra:
E.H.Gombrich „Meno istorija“
T.Vijrand „Jaunimui apie meną“
http://mkp.emokykla.lt/ars/
Atsiskaitymo forma:
kontrolinis/testas
Vertinimas:
Dailė – pažymys
Dailės raiška - įskaita
2009 m. spalio 11 d., sekmadienis
2009 m. spalio 10 d., šeštadienis
Pirmykštis menas
Info iš Tiju Vijrand "Jaunimui apie meną" skyriaus PIRMYKŠTIS MENAS
Seniausi iki mūsų laikų išlikę kūriniai sukurti pirmykštėje epochoje, maždaug prieš 60 000 metų. Tais laikais žmonės dar nebuvo atradę metalo ir darbo įrankius gaminosi iš akmens. Todėl ir ši epocha buvo pavadinta akmens amžiumi. Šio amžiaus žmonės įprastiniams namų apyvokos daiktams - akmeniniams įrankiams ir moliniams indams - suteikdavo meninę išvaizdą, nors praktiškai to ir nereikėdavo. Kodėl jie taip elgėsi? Galime tik numanyti. Viena iš meno atsiradimo priežasčių yra žmogaus grožio ir kūrybos džiaugsmo poreikis, kita - to meto tikėjimas. Su įvairiais tikėjimais susiję nuostabūs akmens amžiaus paminklai - nutapyti dažais bei akmenyse išgraviruoti vaizdai, kurie dengdavo požeminių urvų sienas ir lubas. Tai urvinė sieninė tapyba. To meto žmonės tikėjo magija: manė, kad paveikslais ir kitais vaizdiniais galima veikti gamtą. Pavyzdžiui, buvo manoma, kad medžioklės sėkmei užtikrinti pakanka paleisti strėlę arba ietimi smogti į nupieštą žvėrį.
Nustatyti tikslų urvinės sieninės tapybos amžių iki šiol nepavyko. Pati nuostabiausia, mokslininkų nuomone, sukurta prieš 20 000-10 000 metų. Tada didelę Europos dalį dengė storas ledo sluoksnis, tinkama gyventi buvo tik pietinė žemyno dalis. Ledynas iš lėto traukėsi. Jam pavymui į šiaurę keliavo ir pirmykščiai medžiotojai. Galime manyti, kad sunkiausiomis to meto sąlygomis visos žmogaus jėgos buvo sutelktos kovai su ledu, šalčiu ir plėšriaisiais žvėrimis. Nepaisydamas to, žmogus kūrė nuostabią sieninę tapybą. Urvų sienose pavaizduoti tuo metu medžiojami stambūs gyvūnai, tarp jų ir tie, kuriuos vėliau žmogus prisijaukins - jaučiai, arkliai, šiaurės elniai ir kt. Urvinė sieninė tapyba išsaugojo ir vėliau visai išnykusių žvėrių - mamutų, urvinių lokių - atvaizdus. Pirmykščiai dailininkai labai gerai pažino gyvūnus, nuo kurių priklausė ir pačių žmonių gyvenimas. Lengva lanksčia linija jie vaizdavo žvėrių pozas ir judesius. Spalvų derinys - juoda, raudona, balta, geltona - tarsi užburia. Mineraliniai dažai, sumaišyti su vandeniu, gyvūno riebalais ir augalų sultimis, urvinės sieninės tapybos spalvas labai paryškino. Norint kurti tokius didelius ir tobulus kūrinius tuomet, kaip ir dabar, reikėjo mokytis. Manoma, kad urvuose rasti akmenukai su išraižytais žvėrių atvaizdais buvo tarsi akmens amžiaus "meno mokyklų“ mokinių darbai.
Pačius įdomiausius Europoje urvinės sieninės tapybos pavyzdžius visiškai atsitiktinai surado būtent vaikai. Jie yra Altamyros urve Ispanijoje ir Lasko urve Prancūzijoje. Iki šiol Europoje rasta apie pusantro šimto ištapytų urvų. Lasko urvo tapyba atrasta tik 1940 m. Panašių pavyzdžių randama ne tik Europoje, bet ir Azijoje, Šiaurės Afrikoje.
Stebina ir šių kūrinių gausa, jų meniškumas. Iš pradžių specialistai netikėjo sieninės tapybos autentiškumu. Atrodė, kad pirmykščiai žmonės negalėjo taip tobulai tapyti, tiek išmanyti apie meną. Kita vertus, stebėtinai gerai išlikusi tapyba neatrodė tokia sena, tad piršte piršosi mintis, kad tai padirbinys.
Be sieninės tapybos ir uolų piešinių, tais laikais iš akmens ir kaulo buvo gaminamos įvairios statulos. Jas darė primityviausiais įrankiais, todėl šis darbas reikalavo ypatingos kantrybės. Be abejonės, sukurtos statulos irgi buvo susijusios su tuometiniais tikėjimais.
Po akmens amžiaus buvo bronzos (tuomet plačiai naudotas metalų lydinys bronza). Vakarų Europoje bronzos epocha prasidėjo palyginti vėlai, maždaug prieš 4000 metų. Bronza apdirbama lengviau negu akmuo, ją galima lieti į formas ir šlifuoti. Todėl bronzos amžiuje gaminti įvairūs gausiai ornamentais išpuošti buities reikmenys yra didelės meninės vertės. Ornamentus daugiausia sudarė apskritimai, gyvatėlės, spiralės, banguotos linijos ir kiti panašūs motyvai.
Bronzos epochai priklauso ir savotiški didžiuliai statiniai, kurių atsiradimas susijęs su pirmykščiais tikėjimais. Prancūzijoje, Bretanės pusiasalyje, ištisus kilometrus driekiasi vadinamieji menhyrų laukai. Vėliau šiame pasaulyje apsigyvenusių keltų kalba šių kelių metrų aukščio stulpų pavadinimas reiškia "ilgą akmenį. Tokių statinių grupės vadinamos kromlechais. Išliko ir kitokios prigimties statinių - dolmenų. Iš pradžių tai buvo apvalaus arba stačiakampio plano laidojimo statiniai: didelės akmeninės sienos perdengiamos tokiu pat monolitinio akmens bloko stogu. Daugybė menhyrų ir dolmenų išsibarstę šventose vietose. Garsiausi tokios šventovės griuvėsiai yra Anglijoje, Stonhendže. Manoma, kad ten žmonės garbino saulę.
Seniausi iki mūsų laikų išlikę kūriniai sukurti pirmykštėje epochoje, maždaug prieš 60 000 metų. Tais laikais žmonės dar nebuvo atradę metalo ir darbo įrankius gaminosi iš akmens. Todėl ir ši epocha buvo pavadinta akmens amžiumi. Šio amžiaus žmonės įprastiniams namų apyvokos daiktams - akmeniniams įrankiams ir moliniams indams - suteikdavo meninę išvaizdą, nors praktiškai to ir nereikėdavo. Kodėl jie taip elgėsi? Galime tik numanyti. Viena iš meno atsiradimo priežasčių yra žmogaus grožio ir kūrybos džiaugsmo poreikis, kita - to meto tikėjimas. Su įvairiais tikėjimais susiję nuostabūs akmens amžiaus paminklai - nutapyti dažais bei akmenyse išgraviruoti vaizdai, kurie dengdavo požeminių urvų sienas ir lubas. Tai urvinė sieninė tapyba. To meto žmonės tikėjo magija: manė, kad paveikslais ir kitais vaizdiniais galima veikti gamtą. Pavyzdžiui, buvo manoma, kad medžioklės sėkmei užtikrinti pakanka paleisti strėlę arba ietimi smogti į nupieštą žvėrį.
Nustatyti tikslų urvinės sieninės tapybos amžių iki šiol nepavyko. Pati nuostabiausia, mokslininkų nuomone, sukurta prieš 20 000-10 000 metų. Tada didelę Europos dalį dengė storas ledo sluoksnis, tinkama gyventi buvo tik pietinė žemyno dalis. Ledynas iš lėto traukėsi. Jam pavymui į šiaurę keliavo ir pirmykščiai medžiotojai. Galime manyti, kad sunkiausiomis to meto sąlygomis visos žmogaus jėgos buvo sutelktos kovai su ledu, šalčiu ir plėšriaisiais žvėrimis. Nepaisydamas to, žmogus kūrė nuostabią sieninę tapybą. Urvų sienose pavaizduoti tuo metu medžiojami stambūs gyvūnai, tarp jų ir tie, kuriuos vėliau žmogus prisijaukins - jaučiai, arkliai, šiaurės elniai ir kt. Urvinė sieninė tapyba išsaugojo ir vėliau visai išnykusių žvėrių - mamutų, urvinių lokių - atvaizdus. Pirmykščiai dailininkai labai gerai pažino gyvūnus, nuo kurių priklausė ir pačių žmonių gyvenimas. Lengva lanksčia linija jie vaizdavo žvėrių pozas ir judesius. Spalvų derinys - juoda, raudona, balta, geltona - tarsi užburia. Mineraliniai dažai, sumaišyti su vandeniu, gyvūno riebalais ir augalų sultimis, urvinės sieninės tapybos spalvas labai paryškino. Norint kurti tokius didelius ir tobulus kūrinius tuomet, kaip ir dabar, reikėjo mokytis. Manoma, kad urvuose rasti akmenukai su išraižytais žvėrių atvaizdais buvo tarsi akmens amžiaus "meno mokyklų“ mokinių darbai.
Pačius įdomiausius Europoje urvinės sieninės tapybos pavyzdžius visiškai atsitiktinai surado būtent vaikai. Jie yra Altamyros urve Ispanijoje ir Lasko urve Prancūzijoje. Iki šiol Europoje rasta apie pusantro šimto ištapytų urvų. Lasko urvo tapyba atrasta tik 1940 m. Panašių pavyzdžių randama ne tik Europoje, bet ir Azijoje, Šiaurės Afrikoje.
Stebina ir šių kūrinių gausa, jų meniškumas. Iš pradžių specialistai netikėjo sieninės tapybos autentiškumu. Atrodė, kad pirmykščiai žmonės negalėjo taip tobulai tapyti, tiek išmanyti apie meną. Kita vertus, stebėtinai gerai išlikusi tapyba neatrodė tokia sena, tad piršte piršosi mintis, kad tai padirbinys.
Be sieninės tapybos ir uolų piešinių, tais laikais iš akmens ir kaulo buvo gaminamos įvairios statulos. Jas darė primityviausiais įrankiais, todėl šis darbas reikalavo ypatingos kantrybės. Be abejonės, sukurtos statulos irgi buvo susijusios su tuometiniais tikėjimais.
Po akmens amžiaus buvo bronzos (tuomet plačiai naudotas metalų lydinys bronza). Vakarų Europoje bronzos epocha prasidėjo palyginti vėlai, maždaug prieš 4000 metų. Bronza apdirbama lengviau negu akmuo, ją galima lieti į formas ir šlifuoti. Todėl bronzos amžiuje gaminti įvairūs gausiai ornamentais išpuošti buities reikmenys yra didelės meninės vertės. Ornamentus daugiausia sudarė apskritimai, gyvatėlės, spiralės, banguotos linijos ir kiti panašūs motyvai.
Bronzos epochai priklauso ir savotiški didžiuliai statiniai, kurių atsiradimas susijęs su pirmykščiais tikėjimais. Prancūzijoje, Bretanės pusiasalyje, ištisus kilometrus driekiasi vadinamieji menhyrų laukai. Vėliau šiame pasaulyje apsigyvenusių keltų kalba šių kelių metrų aukščio stulpų pavadinimas reiškia "ilgą akmenį. Tokių statinių grupės vadinamos kromlechais. Išliko ir kitokios prigimties statinių - dolmenų. Iš pradžių tai buvo apvalaus arba stačiakampio plano laidojimo statiniai: didelės akmeninės sienos perdengiamos tokiu pat monolitinio akmens bloko stogu. Daugybė menhyrų ir dolmenų išsibarstę šventose vietose. Garsiausi tokios šventovės griuvėsiai yra Anglijoje, Stonhendže. Manoma, kad ten žmonės garbino saulę.
2009 m. spalio 9 d., penktadienis
Mesopotamija
Info iš Tiju Vijrand "Jaunimui apie meną" skyriaus SENOVĖS MESOPOTAMIJOS MENAS
Vaizdingai tariant, europinė kultūra iškilo iš Viduržemio jūros bangų. Tą patį galėtume pasakyti ir apie meną kaip apie neatsiejamą kultūros dalį. Kultūra, gimusi Viduržemio jūros baseino šalyse, buvo tolimas dabartinės europinės kultūros pirmtakas. Būtent čia prieš kelis tūkstančius metų žmonija pradėjo savo istorinį egzistavimą. Tai buvo ne Europoje, o šalyje, esančioje dabartiniame Irake, - senojoje Mesopotamijoje. Išvertus tai reikštų Dviupis arba Tarpupis, nes Tigro ir Eufrato upės davė gyvybę šioms karštoms lygumoms. Mesopotamijoje atsirado pirmosios valstybės. Didelę dalį fizinio darbo čia atlikdavo vergai. Čia gyveno keletas skirtingų tautų, tarp jų ir šumerai. Jie pasauliui paliko dantiraštį - vieną vertingiausių mūsų civilizacijos atradimų.
Mesopotamijos gyventojai daug pasiekė statydami. Jų didžiuliai miestai turėjo reguliarų gatvių tinklą ir kanalizaciją. Miestų įtvirtinimai stebina savo mastais. Pavyzdžiui, Uruko miesto 5 m pločio dvigubos sienos driekėsi 9 km, jų gynybinę galią stiprino 800 bokštų. Tokios tvirtovės primindavo Mesopotamijos šventyklas. Norėdami apsaugoti nuo potvynių, jas statė ant kalvų. Sudėtinė šventovės dalis buvo ziguratas- keturkampis, į viršų siaurėjantis laiptiškas bokštas. Didžiausiame Mesopotamijos mieste Babilone dievo Marduko šventyklos bokštas amžininkus tiesiog priblokšdavo savo didybe. Tai patvirtina ir Biblijos legenda apie Babilono bokšto statymą. Šio bokšto ziguratas - vienas iš septynių pasaulio stebuklų.
Mesopotamijoje pagal tradiciją kiekvienas valdovas statėsi naujus rūmus. Juose būdavo apie 200 kambarių, kurie supo vidinį kiemą. Iš išorės rūmai būdavo panašūs į didžiulę plytinę statulą be langų, apjuostą puošniomis vingiuotomis gynybinėmis sienomis.
Mesopotamijos gyventojai kai kuo aplenkė kitų šalių statytojus. Jie išmoko mūryti arkas ir skliautus. Skliautai - tai iš akmens sumūrytos pusapvalės lubos, kurioms nereikėjo nei sijų, nei iš apačios remiančių stulpų. Mesopotamiečiai tiesiog turėjo išrasti skliautus, nes jų šalyje nebuvo nei medienos ilgoms sijoms, nei akmens stulpams. Netrūko tik molio plytoms gaminti. Statiniai neretai suirdavo, nes mesopotamiečiai molio nedegdavo, tik džiovindavo saulėje. Šiandien iš buvusių rūmų ir šventyklų liko tik didžiuliai molio kalnai.
Rūmų sienas puošė plokštės su žmonių, gyvūnų, augalų ir kitais išgaubtais atvaizdais. Kai kuriuose rūmuose šių reljefų buvo tiek, kad, jei galėtume sudėti vieną šalia kito, jie tęstųsi daugiau kaip šimtą metrų. Čia vaizduojami pergalingi mūšiai ir rūmų gyvenimo scenos. Lygiu dievams laikytas valdovas vaizduojamas daug didesnis ir stipresnis negu jo pavaldiniai.
Sumaniai perteikta daugelis detalių, nors žmonių figūros šiek tiek sukaustytos ir negrabios. Visai kitaip - natūraliai ir veržliai - vaizduojamos gyvūnų medžioklės scenos. Šių gyvūnų figūrų tobulumo nepavyko pralenkti vėlesnių laikų reljefų meistrams.
Sienų ornamentus ir figūras dėstė iš ryškių glazūruotų plytų. Čia galima rasti ramunes primenančių gėlių, taip pat jaučių, liūtų, fantastiškų žvėrių, kurie tarsi sukviesti saugoti nuo piktų dvasių. Babilone panašūs vaizdai puošė vartus, pastatytus deivei Ištarei. Pomėgis vaizduoti įvairius fantastinius gyvūnus vėliau iš rytų šalių atėjo į Europą ir išliko iki mūsų šimtmečio pradžios.
Tarpupio šalyse buvo kuriama ir apvalioji plastika - lipdoma iš molio arba kalama iš akmens. Šiam tikslui akmenis į Mesopotamiją atveždavo iš kitur. Labiau linkstama kurti įspūdingas valdovų statulas. Nors vaizduodami skulptūrų veidus meistrai ir siekė panašumo, plaukai, barzda ir drabužiai kruopščiai stilizuoti: jų formos supaprastintos, šiek tiek grubokos, bet paviršius dekoratyviai apdorotas. Plaukus ir barzdą sudaro vienodos garbanos, smulkios klostės ir ornamentai gyvina drabužių paviršių. Apvalioji plastika puošdavo ir šventyklas. Skulptūros vaizduodavo vartus saugojančius grėsmingus fantastinius gyvūnus ir stūksodavo šventyklose tarp besimeldžiančiųjų.
Seniausi Mesopotamijoje rasti kūriniai datuojami VI tūkst. pr. Kr. Babilono menas ryškiausiai sužydėjo VI a. pr. Kr. Ši didi, iškili kultūra buvo sunaikinta tame pačiame šimtmetyje, šalį užkariavus persams.
Vaizdingai tariant, europinė kultūra iškilo iš Viduržemio jūros bangų. Tą patį galėtume pasakyti ir apie meną kaip apie neatsiejamą kultūros dalį. Kultūra, gimusi Viduržemio jūros baseino šalyse, buvo tolimas dabartinės europinės kultūros pirmtakas. Būtent čia prieš kelis tūkstančius metų žmonija pradėjo savo istorinį egzistavimą. Tai buvo ne Europoje, o šalyje, esančioje dabartiniame Irake, - senojoje Mesopotamijoje. Išvertus tai reikštų Dviupis arba Tarpupis, nes Tigro ir Eufrato upės davė gyvybę šioms karštoms lygumoms. Mesopotamijoje atsirado pirmosios valstybės. Didelę dalį fizinio darbo čia atlikdavo vergai. Čia gyveno keletas skirtingų tautų, tarp jų ir šumerai. Jie pasauliui paliko dantiraštį - vieną vertingiausių mūsų civilizacijos atradimų.
Mesopotamijos gyventojai daug pasiekė statydami. Jų didžiuliai miestai turėjo reguliarų gatvių tinklą ir kanalizaciją. Miestų įtvirtinimai stebina savo mastais. Pavyzdžiui, Uruko miesto 5 m pločio dvigubos sienos driekėsi 9 km, jų gynybinę galią stiprino 800 bokštų. Tokios tvirtovės primindavo Mesopotamijos šventyklas. Norėdami apsaugoti nuo potvynių, jas statė ant kalvų. Sudėtinė šventovės dalis buvo ziguratas- keturkampis, į viršų siaurėjantis laiptiškas bokštas. Didžiausiame Mesopotamijos mieste Babilone dievo Marduko šventyklos bokštas amžininkus tiesiog priblokšdavo savo didybe. Tai patvirtina ir Biblijos legenda apie Babilono bokšto statymą. Šio bokšto ziguratas - vienas iš septynių pasaulio stebuklų.
Mesopotamijoje pagal tradiciją kiekvienas valdovas statėsi naujus rūmus. Juose būdavo apie 200 kambarių, kurie supo vidinį kiemą. Iš išorės rūmai būdavo panašūs į didžiulę plytinę statulą be langų, apjuostą puošniomis vingiuotomis gynybinėmis sienomis.
Mesopotamijos gyventojai kai kuo aplenkė kitų šalių statytojus. Jie išmoko mūryti arkas ir skliautus. Skliautai - tai iš akmens sumūrytos pusapvalės lubos, kurioms nereikėjo nei sijų, nei iš apačios remiančių stulpų. Mesopotamiečiai tiesiog turėjo išrasti skliautus, nes jų šalyje nebuvo nei medienos ilgoms sijoms, nei akmens stulpams. Netrūko tik molio plytoms gaminti. Statiniai neretai suirdavo, nes mesopotamiečiai molio nedegdavo, tik džiovindavo saulėje. Šiandien iš buvusių rūmų ir šventyklų liko tik didžiuliai molio kalnai.
Rūmų sienas puošė plokštės su žmonių, gyvūnų, augalų ir kitais išgaubtais atvaizdais. Kai kuriuose rūmuose šių reljefų buvo tiek, kad, jei galėtume sudėti vieną šalia kito, jie tęstųsi daugiau kaip šimtą metrų. Čia vaizduojami pergalingi mūšiai ir rūmų gyvenimo scenos. Lygiu dievams laikytas valdovas vaizduojamas daug didesnis ir stipresnis negu jo pavaldiniai.
Sumaniai perteikta daugelis detalių, nors žmonių figūros šiek tiek sukaustytos ir negrabios. Visai kitaip - natūraliai ir veržliai - vaizduojamos gyvūnų medžioklės scenos. Šių gyvūnų figūrų tobulumo nepavyko pralenkti vėlesnių laikų reljefų meistrams.
Sienų ornamentus ir figūras dėstė iš ryškių glazūruotų plytų. Čia galima rasti ramunes primenančių gėlių, taip pat jaučių, liūtų, fantastiškų žvėrių, kurie tarsi sukviesti saugoti nuo piktų dvasių. Babilone panašūs vaizdai puošė vartus, pastatytus deivei Ištarei. Pomėgis vaizduoti įvairius fantastinius gyvūnus vėliau iš rytų šalių atėjo į Europą ir išliko iki mūsų šimtmečio pradžios.
Tarpupio šalyse buvo kuriama ir apvalioji plastika - lipdoma iš molio arba kalama iš akmens. Šiam tikslui akmenis į Mesopotamiją atveždavo iš kitur. Labiau linkstama kurti įspūdingas valdovų statulas. Nors vaizduodami skulptūrų veidus meistrai ir siekė panašumo, plaukai, barzda ir drabužiai kruopščiai stilizuoti: jų formos supaprastintos, šiek tiek grubokos, bet paviršius dekoratyviai apdorotas. Plaukus ir barzdą sudaro vienodos garbanos, smulkios klostės ir ornamentai gyvina drabužių paviršių. Apvalioji plastika puošdavo ir šventyklas. Skulptūros vaizduodavo vartus saugojančius grėsmingus fantastinius gyvūnus ir stūksodavo šventyklose tarp besimeldžiančiųjų.
Seniausi Mesopotamijoje rasti kūriniai datuojami VI tūkst. pr. Kr. Babilono menas ryškiausiai sužydėjo VI a. pr. Kr. Ši didi, iškili kultūra buvo sunaikinta tame pačiame šimtmetyje, šalį užkariavus persams.
2009 m. spalio 8 d., ketvirtadienis
Senovės Egiptas
Info iš Tiju Vijrand "Jaunimui apie meną" skyriaus SENOVĖS EGIPTO MENAS
Neišdildomą pėdsaką pasaulinės kultūros istorijoje paliko puikus ir vientisas Senovės Egipto menas. Norint geriau suprasti jo savitumą, reiktų prisiminti, kad čia daug kas susiję su senovės egiptiečių religiniais tikėjimais. Jie tikėjo, kad, žmogui mirus, jo siela toliau gyvena ir kartais aplanko kūną. Todėl egiptiečiai taip kruopščiai saugodavo mirusiojo kūną, jį balzamuodavo ir laidodavo patikimuose laidojimo statiniuose. Kad pomirtiniame gyvenime galėtų tenkinti visus malonumus, mirusiajam atiduodavo brangiai išpuoštus kasdieninius ir prabangos daiktus bei tarnų statulėles. Numatydavo ir tokį atvejį, kad mirusiojo kūnas gali būti sužalojamas ar pradėti irti, - kurdavo portretines skulptūras. Iš kito pasaulio sugrįžusiai sielai mirusiųjų statulos turėjo priminti jos buvusį žemiškąjį kūną.
Egiptiečiai labiausiai rūpinosi užtikrinti amžiną gyvenimą žemiškajam valdovui - faraonui. Dar jam gyvam esant dešimtmečiais tūkstančiai valdinių kirto iš uolų, tempė ir tvirtino didžiulius akmeninius blokus karališkajam kapui. Jeigu prisiminsime tų laikų techniką, nesunkiai įsivaizduosime, kiek daug gyvybių nusinešdavo tokia statyba. Pačios seniausios - palyginti nedidelės akmeninės mastabos. Po to atsirado vadinamosios didelės laiptinės piramidės. Seniausia iš jų yra Džoserio piramidė Sakaroje. Ji pastatyta prieš keturis su puse tūkstantmečio. Piramidės - tai Senovės Egipto statybos meno šedevrai. Jos stulbina savo matmenimis, geometriniu tikslumu ir darbu, įdėtu joms pastatyti. Ypač įspūdingai piramidės atrodė ką tik užbaigtos, kai kruopščiai nušlifuotas paviršius akinamai mirgėjo saulėje.
Didingiausias ir nuostabiausias šio tipo statinys įeina į garsųjį Gizos piramidžių ansamblį. Tai faraono Cheopso piramidė. Jos aukštis 146 metrai. Joje galėtų lengvai tilpti net ir Isakijaus soboras. Iš tikrųjų visa piramidė yra iš akmens. Jos viduje - tiktai nedidelė laidojimo kamera ir į ją vedantys koridoriai, kurie, palaidojus valdovą, būdavo užmūrijami. Tačiau tai nesutrukdydavo grobikams rasti kelią prie piramidėje paslėptų lobių, todėl vėliau piramidžių statybos teko atsisakyti. Dar vėliau kapus ėmė kalti uolose, o įėjimus į juos sumaniai maskuodavo. Vienas tokių kapų - netikėtai atrastas jauno faraono Tutanchamono kapas.
Iš didžių valdovų piramidžių ir mastabų ant Nilo krantų iškilo ištisi "mirusiųjų miestai“. Netoliese, paprastai kitame Nilo krante, stūksojo dievų garbei statomos šventyklos. Į jų kolonų kiemus ir sales vedė milžiniški vartai, pastatyti iš dviejų masyvių, į viršų siaurėjančių akmeninių blokų, vadinamų pilonais. Prie vartų vedė keliai, iš abiejų pusių įrėminti sfinksų - liūtų kūno statulų su žmogaus arba avino galvomis. Kolonos panašios į tuomet Egipte paplitusių augalų papiruso, lotoso, palmės formas. Kaip tankus miškas stovi jos didingose Luksoro ir Karnako šventyklose, pastatytose XVI –XIV a. pr. Kr. Mūsų laikais ypač garsi uoloje iškirsta šventovė, esanti Abu Simbolyje. Statant Asuano užtvanką, ją būtų užtvindęs vanduo. Gelbstint šventovę buvo atliktas milžiniškas darbas: uolą, kurioje ji iškirsta, supjaustė į gabalus ir iš naujo surinko saugioje vietoje ant aukšto Nilo kranto.
Egipto meistrai sukūrė daugybę paprastų, nuostabių ir didingų skulptūrų. Nieko panašaus nerasime nė vienoje vėlesnėje epochoje. Ypač vertingi dažyto medžio ir šlifuoto akmens dirbiniai. Faraonai vaizduojami ta pačia poza, dažniausiai stovintys nuleistomis rankomis ir pakelta kaire koja. Paprastų žmonių skulptūros dinamiškesnės negu iškilmingos valdovų.
Egiptiečių pastatų sienas ir kolonas puošė reljefai ir sieninės tapybos paveikslai. Pagal tai, kaip rūmų sienų ir kolonų reljefuose bei paveiksluose vaizduojamas žmogus, lengva pažinti, kad tai Egipto menas. Kiekviena figūros dalis atskirai parodyta taip, kad kuo geriau matytųsi: kojų pėdos ir galva – iš šono, akys ir pečiai – iš priekio. Tai ne nemokšiškumo, o griežto taisyklių laikymosi pasekmė. Ilgomis linijomis vienas po kito driekėsi vaizdai, išbraižyti įpjautomis kontūrinėmis linijomis ir nuspalvinti gražiai parinktais tonais. Jiems giminingi hieroglifai – senovės egiptiečių rašto ženklai-paveiksliukai. Dauguma jų vaizduoja faraonų ir didikų gyvenimą, bet yra ir darbo scenų. Spėjama, jog vaizduojami ne tiek tikri, kiek norimi įvykiai, nes egiptiečiai tikėjo, kad tai, kas pavaizduota, turi išsipildyti.
Senovės egiptiečiai nežinojo perspektyvos, tolimus daiktus paprastai vaizdavo prieš artimesnius. Nepaisant tam tikro naivumo, jų reljefai ir sieninė tapyba subtili, grakšti. Ypač žavingos lieknos moterų figūros lengvais lininiais apdarais, pasidabinusios daugybe papuošalų.
Egiptiečių menas ypač suklestėjo valdant faraonui Echnatonui XIV a. pr. Kr. To meto mene atsispindėjo ir realūs įvykiai. Tarp kitų kūrinių sukuriami ir nuostabūs faraono dukterų, taip pat žmonos - gražuolės Nefertitės - portretai. Šis portretas yra moters grožio idealas net ir dabar.
Dėl tikėjimo ir griežtų taisyklių Senovės Egipto menas beveik nesikeisdamas gyvavo apie du su puse tūkstantmečio. Vėlesniais amžiais jam turėjo įtakos kitų tautų menas, ypač graikų. Mūsų eros pradžioje egiptiečių menas visiškai sunyko.
Neišdildomą pėdsaką pasaulinės kultūros istorijoje paliko puikus ir vientisas Senovės Egipto menas. Norint geriau suprasti jo savitumą, reiktų prisiminti, kad čia daug kas susiję su senovės egiptiečių religiniais tikėjimais. Jie tikėjo, kad, žmogui mirus, jo siela toliau gyvena ir kartais aplanko kūną. Todėl egiptiečiai taip kruopščiai saugodavo mirusiojo kūną, jį balzamuodavo ir laidodavo patikimuose laidojimo statiniuose. Kad pomirtiniame gyvenime galėtų tenkinti visus malonumus, mirusiajam atiduodavo brangiai išpuoštus kasdieninius ir prabangos daiktus bei tarnų statulėles. Numatydavo ir tokį atvejį, kad mirusiojo kūnas gali būti sužalojamas ar pradėti irti, - kurdavo portretines skulptūras. Iš kito pasaulio sugrįžusiai sielai mirusiųjų statulos turėjo priminti jos buvusį žemiškąjį kūną.
Egiptiečiai labiausiai rūpinosi užtikrinti amžiną gyvenimą žemiškajam valdovui - faraonui. Dar jam gyvam esant dešimtmečiais tūkstančiai valdinių kirto iš uolų, tempė ir tvirtino didžiulius akmeninius blokus karališkajam kapui. Jeigu prisiminsime tų laikų techniką, nesunkiai įsivaizduosime, kiek daug gyvybių nusinešdavo tokia statyba. Pačios seniausios - palyginti nedidelės akmeninės mastabos. Po to atsirado vadinamosios didelės laiptinės piramidės. Seniausia iš jų yra Džoserio piramidė Sakaroje. Ji pastatyta prieš keturis su puse tūkstantmečio. Piramidės - tai Senovės Egipto statybos meno šedevrai. Jos stulbina savo matmenimis, geometriniu tikslumu ir darbu, įdėtu joms pastatyti. Ypač įspūdingai piramidės atrodė ką tik užbaigtos, kai kruopščiai nušlifuotas paviršius akinamai mirgėjo saulėje.
Didingiausias ir nuostabiausias šio tipo statinys įeina į garsųjį Gizos piramidžių ansamblį. Tai faraono Cheopso piramidė. Jos aukštis 146 metrai. Joje galėtų lengvai tilpti net ir Isakijaus soboras. Iš tikrųjų visa piramidė yra iš akmens. Jos viduje - tiktai nedidelė laidojimo kamera ir į ją vedantys koridoriai, kurie, palaidojus valdovą, būdavo užmūrijami. Tačiau tai nesutrukdydavo grobikams rasti kelią prie piramidėje paslėptų lobių, todėl vėliau piramidžių statybos teko atsisakyti. Dar vėliau kapus ėmė kalti uolose, o įėjimus į juos sumaniai maskuodavo. Vienas tokių kapų - netikėtai atrastas jauno faraono Tutanchamono kapas.
Iš didžių valdovų piramidžių ir mastabų ant Nilo krantų iškilo ištisi "mirusiųjų miestai“. Netoliese, paprastai kitame Nilo krante, stūksojo dievų garbei statomos šventyklos. Į jų kolonų kiemus ir sales vedė milžiniški vartai, pastatyti iš dviejų masyvių, į viršų siaurėjančių akmeninių blokų, vadinamų pilonais. Prie vartų vedė keliai, iš abiejų pusių įrėminti sfinksų - liūtų kūno statulų su žmogaus arba avino galvomis. Kolonos panašios į tuomet Egipte paplitusių augalų papiruso, lotoso, palmės formas. Kaip tankus miškas stovi jos didingose Luksoro ir Karnako šventyklose, pastatytose XVI –XIV a. pr. Kr. Mūsų laikais ypač garsi uoloje iškirsta šventovė, esanti Abu Simbolyje. Statant Asuano užtvanką, ją būtų užtvindęs vanduo. Gelbstint šventovę buvo atliktas milžiniškas darbas: uolą, kurioje ji iškirsta, supjaustė į gabalus ir iš naujo surinko saugioje vietoje ant aukšto Nilo kranto.
Egipto meistrai sukūrė daugybę paprastų, nuostabių ir didingų skulptūrų. Nieko panašaus nerasime nė vienoje vėlesnėje epochoje. Ypač vertingi dažyto medžio ir šlifuoto akmens dirbiniai. Faraonai vaizduojami ta pačia poza, dažniausiai stovintys nuleistomis rankomis ir pakelta kaire koja. Paprastų žmonių skulptūros dinamiškesnės negu iškilmingos valdovų.
Egiptiečių pastatų sienas ir kolonas puošė reljefai ir sieninės tapybos paveikslai. Pagal tai, kaip rūmų sienų ir kolonų reljefuose bei paveiksluose vaizduojamas žmogus, lengva pažinti, kad tai Egipto menas. Kiekviena figūros dalis atskirai parodyta taip, kad kuo geriau matytųsi: kojų pėdos ir galva – iš šono, akys ir pečiai – iš priekio. Tai ne nemokšiškumo, o griežto taisyklių laikymosi pasekmė. Ilgomis linijomis vienas po kito driekėsi vaizdai, išbraižyti įpjautomis kontūrinėmis linijomis ir nuspalvinti gražiai parinktais tonais. Jiems giminingi hieroglifai – senovės egiptiečių rašto ženklai-paveiksliukai. Dauguma jų vaizduoja faraonų ir didikų gyvenimą, bet yra ir darbo scenų. Spėjama, jog vaizduojami ne tiek tikri, kiek norimi įvykiai, nes egiptiečiai tikėjo, kad tai, kas pavaizduota, turi išsipildyti.
Senovės egiptiečiai nežinojo perspektyvos, tolimus daiktus paprastai vaizdavo prieš artimesnius. Nepaisant tam tikro naivumo, jų reljefai ir sieninė tapyba subtili, grakšti. Ypač žavingos lieknos moterų figūros lengvais lininiais apdarais, pasidabinusios daugybe papuošalų.
Egiptiečių menas ypač suklestėjo valdant faraonui Echnatonui XIV a. pr. Kr. To meto mene atsispindėjo ir realūs įvykiai. Tarp kitų kūrinių sukuriami ir nuostabūs faraono dukterų, taip pat žmonos - gražuolės Nefertitės - portretai. Šis portretas yra moters grožio idealas net ir dabar.
Dėl tikėjimo ir griežtų taisyklių Senovės Egipto menas beveik nesikeisdamas gyvavo apie du su puse tūkstantmečio. Vėlesniais amžiais jam turėjo įtakos kitų tautų menas, ypač graikų. Mūsų eros pradžioje egiptiečių menas visiškai sunyko.
2009 m. spalio 7 d., trečiadienis
Kretos/Mikėnų kultūra
Info iš Tiju Vijrand "Jaunimui apie meną" skyriaus EGĖJŲ MENAS
Maždaug prieš 5 tūkstantmečius Egėjo jūros salose ir pakrantėje pradėjo kurtis unikali kultūra, pagal jūros pavadinimą pavadinta Egėjų, pagal pagrindinių miestų pavadinimus - Kretos-Mikėnų vardu. Ši kultūra gyvavo apie du tūkstančius metų. XII a. pr. Kr. ją išstūmė iš šiaurės atėję graikai. Mums ši kultūra paliko nepaprasto grožio ir subtilaus skonio paminklų.
Kai anglas Artūras Evansas su padėjėjais 1900 m. pradėjo kasinėjimus Kretos saloje, jo laukė įdomiausi atradimai. Jie patvirtino senovės mituose ir senovės graikų poeto Homero kūriniuose papasakotų istorijų tikrumą. Paaiškėjo, kad ten šlovinamas Kretos rūmų puikumas ir karaliaus Mino galybė.
Išliko tik dalis didžiųjų Knoso rūmų. Juos sudarė šimtai įvairių pa talpų, kurios juosė didįjį paradinį kiemą. Tarp jų - sosto salė, kolonų menės, apžvalgos terasos, netgi vonios kambariai. Jų vandentiekiai ir vonios išliko iki mūsų dienų. Vonių kambarių sienas puošė tokiai aplinkai tinkanti sienų tapyba, vaizduojanti delfinus ir skraidančias žuvis. Rūmai pastatyti pagal be galo painų planą. Įėjimai, koridoriai netikėtai pasisuka, pereina į pakilimus arba laiptuotus nusileidimus. Be to, rūmai buvo kelių aukštų. Nenuostabu, kad vėliau atsirado mitas apie Kretos labirintą, kur gyveno baisus žmogus-jautis ir iš kur negalima išeiti. Ne veltui labirintas susietas su jaučiu. Šis gyvulys Kretoje buvo laikomas šventu, todėl dažnai minimas ir gyvenime, ir mene. Kadangi dauguma kambarių neturėjo išorinių sienų, tik vidinius tarpsienius, juose nebuvo galima iškirsti langų. Patalpos apšviečiamos per angas lubose. Kai kur tai buvo "šviesos šuliniai“, einantys per keletą aukštų. Savitos į viršų platėjančios kolonos išdažytos iškilminga raudona, juoda ir geltona spalva. Sieninė tapyba linksmais, spalvingais sąskambiais džiugino akį. Išlikusios tapybos fragmentai vaizduoja svarbius įvykius, merginas ir vaikinus šventų žaidimų su jaučiu metu, deives, žynes, augalus ir gyvūnus. Sienas puošė ir spalvingi reljefai. Žmonės vaizduojami panašiai kaip Senovės Egipte (veidai ir kojos - iš šono, pečiai ir akys - iš priekio), bet jų judesiai laisvesni ir natūralesni negu egiptiečių reljefuose.
Kretoje rasta daug nedidelių deivių skulptūrėlių, ypač deivių su gyvatėmis. Gyvatė čia laikyta namų židinio sergėtoja. Deivės klostytais sijonais, siaurais atvirais liemenukais ir aukštomis šukuosenomis atrodė labai koketiškai.
Kretiečiai buvo puikūs keramikos meistrai. Rasta daug gražiai išraižytų molinių indų. Ypač gražūs ir įdomūs tie, kuriuos puošia gyvai pavaizduoti vandens gyvūnai, pavyzdžiui, aštuonkojai, čiuptuvais apglėbę apvalios vazos liemenį.
XV a. pr. Kr. iš Peloponeso pusiasalio atsikraustė achajai, anksčiau buvę kretiečių priespaudoje. Jie ir sugriovė Knoso rūmus. Nuo šio momento Egėjo jūros rajone valdžia perėjo achajams. Vėliau juos nukariavo kitos graikų gentys - dorėnai.
Peloponeso pusiasalyje achajai pastatė galingas Mikėnų ir Timinto tvirtoves. Kadangi žemyno gyventojams visą laiką grėsė užpuolimai, jų pastatai stūksojo ant kalvų, apjuosti didžiulių akmenų sienomis. Sunku patikėti, kad žmogus galėjo pastatyti tokias didingas akmenines sienas. Gal dėl to vėlesnės kartos sukūrė mitą apie ciklopus, padėjusius žmonėms statyti šias sienas. Čia taip pat buvo rasta meninės tapybos ir meniškai padarytų buitinių daiktų. Tačiau, lyginant su džiaugsmingu ir gamtai artimu Kretos menu, achjų menas kitoks. Jis rūstesnis ir vyriškesnis, šlovina karus ir medžioklę.
Seniai sugriautos Mikėnų tvirtovės įėjimą ties garsiaisiais Liūtų vartais iki šiol saugo du akmenyje iškalti liūtai. Netoliese išsidėstę valdovų kapai, kuriuos pirmasis ištyrinėjo vokiečių pirklys ir archeologas Heinrichas Šlymanas (1822-1890). Nuo vaikystės jis svajojo surasti ir atkasti Trojos miestą. Trojėnų ir achajų mūšį ir miesto žlugimą (XII a. pr. Kr.) poemoje "Iliada“ apdainavo senovės graikų dainius Homeras. Šlymanui pavyko Mažosios Azijos šiaurėje (dabartinėje Turkijoje) rasti miesto griuvėsius, kurie, kaip manoma, ir buvo Troja. Gaila, bet per didelį skubėjimą, jis sunaikino didelę dalį to, ko ieškojo. Nepaisant šių nesėkmių, Šlymanas padarė daug vertingų atradimų ir praturtino savo laiko žinias apie šią tolimą ir įdomią epochą.
Maždaug prieš 5 tūkstantmečius Egėjo jūros salose ir pakrantėje pradėjo kurtis unikali kultūra, pagal jūros pavadinimą pavadinta Egėjų, pagal pagrindinių miestų pavadinimus - Kretos-Mikėnų vardu. Ši kultūra gyvavo apie du tūkstančius metų. XII a. pr. Kr. ją išstūmė iš šiaurės atėję graikai. Mums ši kultūra paliko nepaprasto grožio ir subtilaus skonio paminklų.
Kai anglas Artūras Evansas su padėjėjais 1900 m. pradėjo kasinėjimus Kretos saloje, jo laukė įdomiausi atradimai. Jie patvirtino senovės mituose ir senovės graikų poeto Homero kūriniuose papasakotų istorijų tikrumą. Paaiškėjo, kad ten šlovinamas Kretos rūmų puikumas ir karaliaus Mino galybė.
Išliko tik dalis didžiųjų Knoso rūmų. Juos sudarė šimtai įvairių pa talpų, kurios juosė didįjį paradinį kiemą. Tarp jų - sosto salė, kolonų menės, apžvalgos terasos, netgi vonios kambariai. Jų vandentiekiai ir vonios išliko iki mūsų dienų. Vonių kambarių sienas puošė tokiai aplinkai tinkanti sienų tapyba, vaizduojanti delfinus ir skraidančias žuvis. Rūmai pastatyti pagal be galo painų planą. Įėjimai, koridoriai netikėtai pasisuka, pereina į pakilimus arba laiptuotus nusileidimus. Be to, rūmai buvo kelių aukštų. Nenuostabu, kad vėliau atsirado mitas apie Kretos labirintą, kur gyveno baisus žmogus-jautis ir iš kur negalima išeiti. Ne veltui labirintas susietas su jaučiu. Šis gyvulys Kretoje buvo laikomas šventu, todėl dažnai minimas ir gyvenime, ir mene. Kadangi dauguma kambarių neturėjo išorinių sienų, tik vidinius tarpsienius, juose nebuvo galima iškirsti langų. Patalpos apšviečiamos per angas lubose. Kai kur tai buvo "šviesos šuliniai“, einantys per keletą aukštų. Savitos į viršų platėjančios kolonos išdažytos iškilminga raudona, juoda ir geltona spalva. Sieninė tapyba linksmais, spalvingais sąskambiais džiugino akį. Išlikusios tapybos fragmentai vaizduoja svarbius įvykius, merginas ir vaikinus šventų žaidimų su jaučiu metu, deives, žynes, augalus ir gyvūnus. Sienas puošė ir spalvingi reljefai. Žmonės vaizduojami panašiai kaip Senovės Egipte (veidai ir kojos - iš šono, pečiai ir akys - iš priekio), bet jų judesiai laisvesni ir natūralesni negu egiptiečių reljefuose.
Kretoje rasta daug nedidelių deivių skulptūrėlių, ypač deivių su gyvatėmis. Gyvatė čia laikyta namų židinio sergėtoja. Deivės klostytais sijonais, siaurais atvirais liemenukais ir aukštomis šukuosenomis atrodė labai koketiškai.
Kretiečiai buvo puikūs keramikos meistrai. Rasta daug gražiai išraižytų molinių indų. Ypač gražūs ir įdomūs tie, kuriuos puošia gyvai pavaizduoti vandens gyvūnai, pavyzdžiui, aštuonkojai, čiuptuvais apglėbę apvalios vazos liemenį.
XV a. pr. Kr. iš Peloponeso pusiasalio atsikraustė achajai, anksčiau buvę kretiečių priespaudoje. Jie ir sugriovė Knoso rūmus. Nuo šio momento Egėjo jūros rajone valdžia perėjo achajams. Vėliau juos nukariavo kitos graikų gentys - dorėnai.
Peloponeso pusiasalyje achajai pastatė galingas Mikėnų ir Timinto tvirtoves. Kadangi žemyno gyventojams visą laiką grėsė užpuolimai, jų pastatai stūksojo ant kalvų, apjuosti didžiulių akmenų sienomis. Sunku patikėti, kad žmogus galėjo pastatyti tokias didingas akmenines sienas. Gal dėl to vėlesnės kartos sukūrė mitą apie ciklopus, padėjusius žmonėms statyti šias sienas. Čia taip pat buvo rasta meninės tapybos ir meniškai padarytų buitinių daiktų. Tačiau, lyginant su džiaugsmingu ir gamtai artimu Kretos menu, achjų menas kitoks. Jis rūstesnis ir vyriškesnis, šlovina karus ir medžioklę.
Seniai sugriautos Mikėnų tvirtovės įėjimą ties garsiaisiais Liūtų vartais iki šiol saugo du akmenyje iškalti liūtai. Netoliese išsidėstę valdovų kapai, kuriuos pirmasis ištyrinėjo vokiečių pirklys ir archeologas Heinrichas Šlymanas (1822-1890). Nuo vaikystės jis svajojo surasti ir atkasti Trojos miestą. Trojėnų ir achajų mūšį ir miesto žlugimą (XII a. pr. Kr.) poemoje "Iliada“ apdainavo senovės graikų dainius Homeras. Šlymanui pavyko Mažosios Azijos šiaurėje (dabartinėje Turkijoje) rasti miesto griuvėsius, kurie, kaip manoma, ir buvo Troja. Gaila, bet per didelį skubėjimą, jis sunaikino didelę dalį to, ko ieškojo. Nepaisant šių nesėkmių, Šlymanas padarė daug vertingų atradimų ir praturtino savo laiko žinias apie šią tolimą ir įdomią epochą.
2009 m. spalio 6 d., antradienis
Senovės Graikija
Info iš Tiju Vijrand "Jaunimui apie meną" skyriaus SENOVĖS GRAIKIJOS MENAS
Be abejonės, didžiausią įtaką ateinančioms kartoms turėjo Senovės Graikijos menas. Jo ramus ir didingas grožis, harmonija ir aiškumas tapo pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu vėlesnių epochų kultūros kūrėjams.
Graikiškoji senovė vadinama antika. Antikai priklauso ir Senovės Roma. XII a. pr. Kr. į šiuos kraštus atsikėlusios dorėnų gentys per kelis šimtmečius sukūrė tobulą meną. Toliau graikų meno istorijoje išskirtinos trys epochos:
1. Archajinė, arba senoji, epocha - maždaug nuo 600 iki 480 m. pr. Kr., kai graikai atrėmė persų įsiveržimus ir, išlaisvinę savo žemę nuo užkariavimo grėsmės, vėl galėjo laisvai ir ramiai kurti.
2. Klasikinė, arba klestėjimo, epocha - nuo 480 iki 323 m. pr. Kr. - Aleksandro Makedoniečio mirties. Šis valdovas užkariavo daug žemių, labai skirtingų savo kultūra. Kultūrų margumas buvo viena iš klasikinio periodo smukimo priežasčių.
3. Helenistinė (helenais save vadino patys graikai), arba vėlyvoji, epocha. Ji pasibaigė 30 m. pr. Kr., kai romėnai užkariavo graikams tuomet priklausiusį Egiptą (Graikiją jie užkariavo anksčiau, dar II a. pr. Kr.).
Graikiškoji kultūra paplito toli už savo tėvynės ribų. Ji pasiekė Mažąją Aziją, Italiją, Siciliją ir kitas Viduržemio jūros salas, šiaurinę Afriką ir šalis, kur graikai buvo įkūrę savo kolonijas. Graikų miestų buvo net Juodosios jūros pakrantėse.
Didžiausias graikiškojo statybos meno laimėjimas - šventovės. Seniausi šventovių griuvėsiai priskirtini archajinei epochai (VI a. pr. Kr.). Tada medieną pakeitė patvaresnės statybinės medžiagos: gelsvosios klintys, marmuras. Manoma, kad šventovės prototipas buvo senovės graikų gyvenamasis namas - stačiakampis su dviem kolonomis prie įėjimo. Iš šio paprasto statinio ilgainiui atsirado įvairūs sudėtingesni šventovių tipai. Paprastai šventovė buvo statoma ant laiptuoto pagrindo. Ją sudarė belangė patalpa, kurioje stovėjo dievybės statula. Pastatą supo viena arba dvi kolonų eilės. Jos laikė perdenginius ir dvišlaitį stogą. Apytamsėje vidinėje patalpoje prie dievo statulos galėjo lankytis tik žyniai. Liaudis šventovę matė tik iš išorės. Tikriausiai todėl didžiausią dėmesį senovės graikai ir skyrė išoriniam šventovės grožiui bei harmonijai.
Šventovės buvo statomos pagal tam tikras taisykles, kurios tiksliai nustato šventovės dydį, jos dalių santykius ir kolonų kiekį.
Graikų architektūroje viešpatavo trys stiliai: dorėninis, jonėninis, korintinis. Seniausias iš jų - dorėninis - susiformavo archajinėje epochoje. Jis buvo vyriškas, paprastas ir galingas. Pavadinimas kilęs iš dorėnų genčių, kurios jį sukūrė. Dorėninė kolona sunki, šiek tiek žemiau vidurio platėjanti - lyg pastorėjusi nuo sunkaus svorio. Apatinė kolonos dalis apvali, viršutinė - kvadratinė. Patį viršų - kapitelį - sudaro dvi akmeninės plokštės. Vertikalūs kolonos grioveliai pabrėžia jos kilimą į viršų. Kolonų laikomus perdengimus puošia pastatą juosiančios frizų linijos. Perdengimą sudaro lygiagrečios plokštės: vienose ryškėja du vertikalūs įdubimai, kitas paprastai puošia reljefai. Stogo krašte išsišovę karnizai. Trikampius šventyklos frontonus puošia skulptūros. Čia išvardytos tik pagrindinės šventyklos dalys. Jas minėsime ir pasakodami apie vėlesnių epochų architektūrą.
Iki šiol išlikusios šventovių dalys baltos: jas dengę dažai ilgainiui ištrupėjo. Kažkada jų frizai ir karnizai buvo nudažyti raudonomis ir mėlynomis spalvomis.
Jonėninis stilius atsirado Jonėnijos krašte Mažojoje Azijoje. Iš čia jis paplito graikų kraštuose. Lyginant su dorėniniu, jonėninio stiliaus kolonos puošnesnės ir grakštesnės. Kiekviena turi savo pagrindą - bazę. Vidurinė kapitelio dalis primena pagalvę spirale susuktais galais. Tai - voliutos.
Helenizmo epochoje, siekiant didesnio prašmatnumo, architektūroje dažniausiai naudojami korintiniai kapiteliai (pavadinimas kilęs nuo Korinto miesto). Jie aukštesni, taurės pavidalo, išpuošti dviem trim akanto lapų eilėmis.
Laikas pagailėjo seniausių dorėninių šventyklų, esančių ne Graikijoje. Keletas tokių šventovių išliko Sicilijos saloje ir Pietų Italijoje. Žymiausia jų - jūrų dievo Poseidono šventykla Pestume, netoli Neapolio. Ji atrodo šiek tiek sunkoka, kresnų proporcijų. Iš ankstesnių dorėninių šventyklų, esančių pačioje Graikijos teritorijoje, žymiausia būtų dabar jau sugriauta graikų vyriausiojo dievo Dzeuso šventovė Olimpijoje - šventajame graikų mieste, kuriame įvyko pirmosios olimpinės žaidynės.
Graikiškoji architektūra pradėjo klestėti V a. pr. Kr. Ši klasikinė epocha glaudžiai susijusi su žymiu valstybės veikėju Perikliu. Jam valdant pradėtos milžiniškos statybos Atėnuose - stambiausiame to meto Graikijos kultūros ir meno centre. Pagrindiniai statybos darbai vyko ant sutvirtintos Akropolio kalvos. Net ir iš griuvėsių galime įsivaizduoti, koks puikus buvo Akropolis. Į kalvos viršūnę vedė platūs marmuriniai laiptai. Dešinėje, ant pakylos, kaip brangi skrynutė pastatyta nedidelė, grakšti pergalės deivės Nikės šventykla. Per kolonų vartus lankytojas patekdavo į aikštę, kurios centre puikavosi miesto globėjos - išminties deivės Atėnės statula. Toliau matosi Erechtėjonas - savita ir sudėtingo plano Erechtėjo šventykla. Jos skiriamasis bruožas - šone išsikišęs portikas, kur perdangas laikė ne kolonos, o moterų figūras vaizduojančios statulos - vadinamosios kariatidės.
Pagrindinis Akropolio statinys - Atėnei skirta šventykla Partenonas. Ši šventykla - vienas iš tobuliausių dorėninio stiliaus statinių - baigta statyti prieš du su puse tūkstantmečio. Mums žinomi jos kūrėjų vardai. Tai Iktinas ir Kalikratas. Šventykloje stovėjo garsaus skulptoriaus Fidijo sukurta Atėnės statula. Vienas iš dviejų marmurinių 160 metrų linija šventovę juosusių frizų vaizdavo atėniečių šventines eitynes. Šiame puikiame reljefe pavaizduota apie trys šimtai žmonių figūrų ir du šimtai žirgų. Jį kuriant dalyvavo ir Fidijas. Partenonas buvo sugriautas maždaug prieš 300 m., kai kraštą valdantys turkai jame įrengė parako sandėlį. XIX a. pradžioje lordas Eldžinas dalį likusių reljefų išvežė į Londoną, į Britų muziejų.
IV a. pr. Kr. antrojoje pusėje, Aleksandrui Makedoniečiui užkariaujant vis naujas žemes, graikų kultūros ir meno įtaka plito. Buvo kuriami nauji miestai, kultūros centrai, tačiau jau už Graikijos ribų. Tai Aleksandrija Egipte, Pergamas Mažojoje Azijoje. Čia statybos įgavo itin platų mastą. Ir Aleksandrijoje, ir Pergame pirmenybė teikiama jonėniniam stiliui. Įdomus jo pavyzdys buvo didelis antkapis-mauzoliejus Mažosios Azijos valdovui Mauzolui. Tai - vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Ant aukšto stačiakampio pagrindo, apsupto kolonados, virš mauzoliejaus į viršų laiptiškai kilo piramidė. Ją puošė paties Mauzolo važnyčiojama kvadriga - dviratis keturkinkis lenktynių, karo žygių vežimas, kuriuo paprastai važiuodavo valdovas. Nuo to laiko mauzoliejais imta vadinti ir kitus didelius iškilmingus laidojimo statinius.
Helenizmo epochoje (III-I a. pr. Kr.) graikai šventovėms skyrė mažiau dėmesio, statė kolonomis apjuostas pasivaikščiojimo aikštes, amfiteatrus po atviru dangumi, bibliotekas, įvairaus pobūdžio visuomeninius pastatus, rūmus ir sporto statinius. Patobulinti gyvenamieji namai tapo dviejų trijų aukštų pastatais su sodais. Prabanga pasidarė tikslas, architektūroje ėmė vyrauti stilių įvairovė.
Graikų skulptorių kūriniais gėrisi visos vėlesnės kartos. Seniausi mums žinomi skulptoriai kūrė dar archajinėje epochoje. Jų skulptūros šiek tiek primityvios: statiška poza, stipriai prie kūno prispaustos rankos, žvilgsnis nukreiptas į priekį. Kad išlaikytų pusiausvyrą, viena koja paprastai iškelta į priekį. Visa tai lėmė siauras ilgas akmens luitas, iš kurio kaldavo skulptūrą. Archeologai rado daug tokių statulų, vaizduojančių apnuogintus jaunuolius ir lengvais klostytais drabužiais vilkinčias merginas. Jų veidus neretai gyvino paslaptina "archajiška“ šypsena.
Klasikinėje epochoje pagrindinis skulptorių uždavinys - kurti dievų bei didvyrių statulas ir puošti šventyklas reljefais. Taip pat buvo kuriamos valstybės veikėjų ir olimpinių žaidynių nugalėtojų statulos.
Graikų dievai ir savo išvaizda, ir gyvenimo būdu panašūs į paprastus žmones. Juos ir vaizdavo kaip žmones, bet stiprius, gerai išsivysčiusius fiziškai ir gražiais veidais. Kad parodytų harmoningo kūno grožį, dažnai žmones vaizdavo apnuogintus.
Didieji skulptoriai Mironas, Fidijas ir Polikletas V a. pr. Kr. kiekvienas savaip atnaujino skulptūros meną ir priartino jį prie realybės. Jauni apnuoginti Polikleto atletai, pavyzdžiui, "Doriforas“ ("Nešantysis ietį“), į žemę remiasi tik viena koja, kita atitraukta kiek atgal. Šitaip pasukus figūrą buvo išgaunamas judėjimo įspūdis. Vis dėlto stovinčių marmurinių figūrų pozos ir gestai negalėjo būti labai sudėtingi ir išraiškingi, nes statula galėjo netekti pusiausvyros, o trapus marmuras - sulūžti. Minėti pavojai negresia nuliejus figūras iš bronzos. Pirmas sudėtingų bronzinių liejinių meistras buvo Mironas - įžymiojo "Disko metiko“ autorius.
Daug meno laimėjimų susiję su garsiojo Fidijo vardu. Jis vadovavo puošiant Partenoną frizais ir frontoninėmis grupėmis. Nuostabi jo sukurta 12 metrų aukščio bronzinė Atėnės statula Akropolyje, padengta auksu ir dramblio kaulu. Deja, vėliau ji paslaptingai dingo. Panašus likimas ištiko didžiulę soste sėdinčio Dzeuso statulą, nulietą iš tų pačių medžiagų, kaip ir Atėnės. Ji buvo skirta Olimpijos šventyklai. Ši statula - dar vienas iš septynių senovės pasaulio stebuklų.
Kad ir kokios žavios graikų klestėjimo epochoje sukurtos skulptūros, mums jos gali atrodyti kiek šaltokos. Tiesa, iki mūsų dienų neišliko joms gyvybės teikęs spalvingumas. Labiausiai mums nesuprantami šalti, abejingi ir panašūs vienas į kitą jų veidai. Graikų skulptoriai nesistengė veiduose perteikti kokių nors jausmų ar išgyvenimų. Jie siekė atskleisti tobulą kūno grožį. Todėl mes gėrimės net ir tais laiko apgadintais kūriniais nudužusiomis galvomis.
V a. pr. Kr. kuriamos taurios ir rimtos skulptūros, o IV a. pr. Kr. menininkai labiau linkę vaizduoti švelnumą ir minkštumą. Šilumos ir gyvybingumo glotniam marmuro paviršiui suteikė Praksitelis, vaizduodamas apnuogintus dievus ir deives. Jo dievai jaunatviški, gražūs, svajingi, vaizduojami laisvomis pozomis, išlaiko pusiausvyrą (naudojamos tam tikros atramos). Jo Hermis - jaunas dievų pasiuntinys - remiasi į medžio kamieną.
Iki šiol skulptūros kuriamos taip, kad į jas žiūrėtume iš priekio. Lisipas savo skulptūras kūrė taip, kad į jas galėtume žiūrėti iš įvairių pusių. Tai buvo dar viena naujovė.
Helenizmo epochoje kuriamos prašmatnesnės ir perdėtai didingos skulptūros. Vienuose kūriniuose išryškintos ypatingos aistros, kituose priartėjama prie natūros. Šiuo laikotarpiu pradėta stropiai kopijuoti praeitų laikų statulas. Kopijų dėka šiandien žinome daugelį puikių paminklų, kurie negrįžtamai sunaikinti arba dar neatrasti. Marmurines statulas, perteikiančias stiprius išgyvenimus, IV a. pr. Kr. sukūrė Skopas. Pats didžiausias žinomas jo darbas - dalyvavimas puošiant jau minėtą Halikarnaso mauzoliejaus reljefą. Tarp žymiausių Helenizmo epochos kūrinių - didžiojo altoriaus Pergame reljefai, vaizduojantys legendinį mūšį, deivės Afroditės statula ("Miloso Venera“), rasta praeito amžiaus pradžioje Milo saloje, ir "Laokoono“ skulptūrinė grupė. Pastaroji vaizduoja Trojos žynį ir jo sūnus, kuriuos pasmaugė gyvatės. Fizines kančias ir baimę autorius perteikė negailestingai tikroviškai.
Antikos rašytojų kūriniuose galime rasti žinių apie tuometinės tapybos klestėjimą, bet iš šventyklų ir gyvenamųjų namų tapybos nieko neliko. Mes žinome, kad tapyboje dailininkai stengėsi vaizduoti tobulą grožį. Pasakojama, kad vienas dailininkas, tapydamas Gražiąją Eleną, pozuoti pakvietė penkias gražuoles, nes nė viena neatrodė jam esanti pakankamai tobula.
Ypatingas vaidmuo graikų tapyboje tenka vazų puošybai. Senovinėse vazose ant išdegto raudono paviršiaus juodu laku buvo piešiami žmonių ir gyvūnų siluetai. Detalių kontūrai išryškinami adatų įbrėžimais - plonomis raudonomis linijomis. Bet šis būdas pasirodė netikęs. Vėliau figūros paliekamos raudonos, o tarpai tarp jų uždažomi juoda spalva. Taip buvo patogiau išryškinti detales - raudoname fone juodomis linijomis.
Vazų tapybai naudodavo Homero epo motyvus, įvairių švenčių, sporto žaidynių, karų, kuriuose veikė dievai ir deivės, siužetus. Meistriška vazų puošyba įdomi ir pažintiniu požiūriu: iš jos sužinome apie senovės graikų gyvenimą, jų išvaizdą, aplinką, buities reikmenis, papročius ir kitką. Šia prasme iš vazų puošybos galime sužinoti daugiau negu iš skulptūrų.
Lietuvoje irgi yra antikos meno pavyzdžių. Kauno valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomos antikinės keramikos pati vertingiausia dalis - raudonfigūrių vazų ir aliejinių lempelių kolekcija iš Viduržemio jūros baseino šalių - Graikijos, Jonijos (V-IV a. pr. Kr.) bei Sirijos, Palestinos (I-II a.).
Be abejonės, didžiausią įtaką ateinančioms kartoms turėjo Senovės Graikijos menas. Jo ramus ir didingas grožis, harmonija ir aiškumas tapo pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu vėlesnių epochų kultūros kūrėjams.
Graikiškoji senovė vadinama antika. Antikai priklauso ir Senovės Roma. XII a. pr. Kr. į šiuos kraštus atsikėlusios dorėnų gentys per kelis šimtmečius sukūrė tobulą meną. Toliau graikų meno istorijoje išskirtinos trys epochos:
1. Archajinė, arba senoji, epocha - maždaug nuo 600 iki 480 m. pr. Kr., kai graikai atrėmė persų įsiveržimus ir, išlaisvinę savo žemę nuo užkariavimo grėsmės, vėl galėjo laisvai ir ramiai kurti.
2. Klasikinė, arba klestėjimo, epocha - nuo 480 iki 323 m. pr. Kr. - Aleksandro Makedoniečio mirties. Šis valdovas užkariavo daug žemių, labai skirtingų savo kultūra. Kultūrų margumas buvo viena iš klasikinio periodo smukimo priežasčių.
3. Helenistinė (helenais save vadino patys graikai), arba vėlyvoji, epocha. Ji pasibaigė 30 m. pr. Kr., kai romėnai užkariavo graikams tuomet priklausiusį Egiptą (Graikiją jie užkariavo anksčiau, dar II a. pr. Kr.).
Graikiškoji kultūra paplito toli už savo tėvynės ribų. Ji pasiekė Mažąją Aziją, Italiją, Siciliją ir kitas Viduržemio jūros salas, šiaurinę Afriką ir šalis, kur graikai buvo įkūrę savo kolonijas. Graikų miestų buvo net Juodosios jūros pakrantėse.
Didžiausias graikiškojo statybos meno laimėjimas - šventovės. Seniausi šventovių griuvėsiai priskirtini archajinei epochai (VI a. pr. Kr.). Tada medieną pakeitė patvaresnės statybinės medžiagos: gelsvosios klintys, marmuras. Manoma, kad šventovės prototipas buvo senovės graikų gyvenamasis namas - stačiakampis su dviem kolonomis prie įėjimo. Iš šio paprasto statinio ilgainiui atsirado įvairūs sudėtingesni šventovių tipai. Paprastai šventovė buvo statoma ant laiptuoto pagrindo. Ją sudarė belangė patalpa, kurioje stovėjo dievybės statula. Pastatą supo viena arba dvi kolonų eilės. Jos laikė perdenginius ir dvišlaitį stogą. Apytamsėje vidinėje patalpoje prie dievo statulos galėjo lankytis tik žyniai. Liaudis šventovę matė tik iš išorės. Tikriausiai todėl didžiausią dėmesį senovės graikai ir skyrė išoriniam šventovės grožiui bei harmonijai.
Šventovės buvo statomos pagal tam tikras taisykles, kurios tiksliai nustato šventovės dydį, jos dalių santykius ir kolonų kiekį.
Graikų architektūroje viešpatavo trys stiliai: dorėninis, jonėninis, korintinis. Seniausias iš jų - dorėninis - susiformavo archajinėje epochoje. Jis buvo vyriškas, paprastas ir galingas. Pavadinimas kilęs iš dorėnų genčių, kurios jį sukūrė. Dorėninė kolona sunki, šiek tiek žemiau vidurio platėjanti - lyg pastorėjusi nuo sunkaus svorio. Apatinė kolonos dalis apvali, viršutinė - kvadratinė. Patį viršų - kapitelį - sudaro dvi akmeninės plokštės. Vertikalūs kolonos grioveliai pabrėžia jos kilimą į viršų. Kolonų laikomus perdengimus puošia pastatą juosiančios frizų linijos. Perdengimą sudaro lygiagrečios plokštės: vienose ryškėja du vertikalūs įdubimai, kitas paprastai puošia reljefai. Stogo krašte išsišovę karnizai. Trikampius šventyklos frontonus puošia skulptūros. Čia išvardytos tik pagrindinės šventyklos dalys. Jas minėsime ir pasakodami apie vėlesnių epochų architektūrą.
Iki šiol išlikusios šventovių dalys baltos: jas dengę dažai ilgainiui ištrupėjo. Kažkada jų frizai ir karnizai buvo nudažyti raudonomis ir mėlynomis spalvomis.
Jonėninis stilius atsirado Jonėnijos krašte Mažojoje Azijoje. Iš čia jis paplito graikų kraštuose. Lyginant su dorėniniu, jonėninio stiliaus kolonos puošnesnės ir grakštesnės. Kiekviena turi savo pagrindą - bazę. Vidurinė kapitelio dalis primena pagalvę spirale susuktais galais. Tai - voliutos.
Helenizmo epochoje, siekiant didesnio prašmatnumo, architektūroje dažniausiai naudojami korintiniai kapiteliai (pavadinimas kilęs nuo Korinto miesto). Jie aukštesni, taurės pavidalo, išpuošti dviem trim akanto lapų eilėmis.
Laikas pagailėjo seniausių dorėninių šventyklų, esančių ne Graikijoje. Keletas tokių šventovių išliko Sicilijos saloje ir Pietų Italijoje. Žymiausia jų - jūrų dievo Poseidono šventykla Pestume, netoli Neapolio. Ji atrodo šiek tiek sunkoka, kresnų proporcijų. Iš ankstesnių dorėninių šventyklų, esančių pačioje Graikijos teritorijoje, žymiausia būtų dabar jau sugriauta graikų vyriausiojo dievo Dzeuso šventovė Olimpijoje - šventajame graikų mieste, kuriame įvyko pirmosios olimpinės žaidynės.
Graikiškoji architektūra pradėjo klestėti V a. pr. Kr. Ši klasikinė epocha glaudžiai susijusi su žymiu valstybės veikėju Perikliu. Jam valdant pradėtos milžiniškos statybos Atėnuose - stambiausiame to meto Graikijos kultūros ir meno centre. Pagrindiniai statybos darbai vyko ant sutvirtintos Akropolio kalvos. Net ir iš griuvėsių galime įsivaizduoti, koks puikus buvo Akropolis. Į kalvos viršūnę vedė platūs marmuriniai laiptai. Dešinėje, ant pakylos, kaip brangi skrynutė pastatyta nedidelė, grakšti pergalės deivės Nikės šventykla. Per kolonų vartus lankytojas patekdavo į aikštę, kurios centre puikavosi miesto globėjos - išminties deivės Atėnės statula. Toliau matosi Erechtėjonas - savita ir sudėtingo plano Erechtėjo šventykla. Jos skiriamasis bruožas - šone išsikišęs portikas, kur perdangas laikė ne kolonos, o moterų figūras vaizduojančios statulos - vadinamosios kariatidės.
Pagrindinis Akropolio statinys - Atėnei skirta šventykla Partenonas. Ši šventykla - vienas iš tobuliausių dorėninio stiliaus statinių - baigta statyti prieš du su puse tūkstantmečio. Mums žinomi jos kūrėjų vardai. Tai Iktinas ir Kalikratas. Šventykloje stovėjo garsaus skulptoriaus Fidijo sukurta Atėnės statula. Vienas iš dviejų marmurinių 160 metrų linija šventovę juosusių frizų vaizdavo atėniečių šventines eitynes. Šiame puikiame reljefe pavaizduota apie trys šimtai žmonių figūrų ir du šimtai žirgų. Jį kuriant dalyvavo ir Fidijas. Partenonas buvo sugriautas maždaug prieš 300 m., kai kraštą valdantys turkai jame įrengė parako sandėlį. XIX a. pradžioje lordas Eldžinas dalį likusių reljefų išvežė į Londoną, į Britų muziejų.
IV a. pr. Kr. antrojoje pusėje, Aleksandrui Makedoniečiui užkariaujant vis naujas žemes, graikų kultūros ir meno įtaka plito. Buvo kuriami nauji miestai, kultūros centrai, tačiau jau už Graikijos ribų. Tai Aleksandrija Egipte, Pergamas Mažojoje Azijoje. Čia statybos įgavo itin platų mastą. Ir Aleksandrijoje, ir Pergame pirmenybė teikiama jonėniniam stiliui. Įdomus jo pavyzdys buvo didelis antkapis-mauzoliejus Mažosios Azijos valdovui Mauzolui. Tai - vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Ant aukšto stačiakampio pagrindo, apsupto kolonados, virš mauzoliejaus į viršų laiptiškai kilo piramidė. Ją puošė paties Mauzolo važnyčiojama kvadriga - dviratis keturkinkis lenktynių, karo žygių vežimas, kuriuo paprastai važiuodavo valdovas. Nuo to laiko mauzoliejais imta vadinti ir kitus didelius iškilmingus laidojimo statinius.
Helenizmo epochoje (III-I a. pr. Kr.) graikai šventovėms skyrė mažiau dėmesio, statė kolonomis apjuostas pasivaikščiojimo aikštes, amfiteatrus po atviru dangumi, bibliotekas, įvairaus pobūdžio visuomeninius pastatus, rūmus ir sporto statinius. Patobulinti gyvenamieji namai tapo dviejų trijų aukštų pastatais su sodais. Prabanga pasidarė tikslas, architektūroje ėmė vyrauti stilių įvairovė.
Graikų skulptorių kūriniais gėrisi visos vėlesnės kartos. Seniausi mums žinomi skulptoriai kūrė dar archajinėje epochoje. Jų skulptūros šiek tiek primityvios: statiška poza, stipriai prie kūno prispaustos rankos, žvilgsnis nukreiptas į priekį. Kad išlaikytų pusiausvyrą, viena koja paprastai iškelta į priekį. Visa tai lėmė siauras ilgas akmens luitas, iš kurio kaldavo skulptūrą. Archeologai rado daug tokių statulų, vaizduojančių apnuogintus jaunuolius ir lengvais klostytais drabužiais vilkinčias merginas. Jų veidus neretai gyvino paslaptina "archajiška“ šypsena.
Klasikinėje epochoje pagrindinis skulptorių uždavinys - kurti dievų bei didvyrių statulas ir puošti šventyklas reljefais. Taip pat buvo kuriamos valstybės veikėjų ir olimpinių žaidynių nugalėtojų statulos.
Graikų dievai ir savo išvaizda, ir gyvenimo būdu panašūs į paprastus žmones. Juos ir vaizdavo kaip žmones, bet stiprius, gerai išsivysčiusius fiziškai ir gražiais veidais. Kad parodytų harmoningo kūno grožį, dažnai žmones vaizdavo apnuogintus.
Didieji skulptoriai Mironas, Fidijas ir Polikletas V a. pr. Kr. kiekvienas savaip atnaujino skulptūros meną ir priartino jį prie realybės. Jauni apnuoginti Polikleto atletai, pavyzdžiui, "Doriforas“ ("Nešantysis ietį“), į žemę remiasi tik viena koja, kita atitraukta kiek atgal. Šitaip pasukus figūrą buvo išgaunamas judėjimo įspūdis. Vis dėlto stovinčių marmurinių figūrų pozos ir gestai negalėjo būti labai sudėtingi ir išraiškingi, nes statula galėjo netekti pusiausvyros, o trapus marmuras - sulūžti. Minėti pavojai negresia nuliejus figūras iš bronzos. Pirmas sudėtingų bronzinių liejinių meistras buvo Mironas - įžymiojo "Disko metiko“ autorius.
Daug meno laimėjimų susiję su garsiojo Fidijo vardu. Jis vadovavo puošiant Partenoną frizais ir frontoninėmis grupėmis. Nuostabi jo sukurta 12 metrų aukščio bronzinė Atėnės statula Akropolyje, padengta auksu ir dramblio kaulu. Deja, vėliau ji paslaptingai dingo. Panašus likimas ištiko didžiulę soste sėdinčio Dzeuso statulą, nulietą iš tų pačių medžiagų, kaip ir Atėnės. Ji buvo skirta Olimpijos šventyklai. Ši statula - dar vienas iš septynių senovės pasaulio stebuklų.
Kad ir kokios žavios graikų klestėjimo epochoje sukurtos skulptūros, mums jos gali atrodyti kiek šaltokos. Tiesa, iki mūsų dienų neišliko joms gyvybės teikęs spalvingumas. Labiausiai mums nesuprantami šalti, abejingi ir panašūs vienas į kitą jų veidai. Graikų skulptoriai nesistengė veiduose perteikti kokių nors jausmų ar išgyvenimų. Jie siekė atskleisti tobulą kūno grožį. Todėl mes gėrimės net ir tais laiko apgadintais kūriniais nudužusiomis galvomis.
V a. pr. Kr. kuriamos taurios ir rimtos skulptūros, o IV a. pr. Kr. menininkai labiau linkę vaizduoti švelnumą ir minkštumą. Šilumos ir gyvybingumo glotniam marmuro paviršiui suteikė Praksitelis, vaizduodamas apnuogintus dievus ir deives. Jo dievai jaunatviški, gražūs, svajingi, vaizduojami laisvomis pozomis, išlaiko pusiausvyrą (naudojamos tam tikros atramos). Jo Hermis - jaunas dievų pasiuntinys - remiasi į medžio kamieną.
Iki šiol skulptūros kuriamos taip, kad į jas žiūrėtume iš priekio. Lisipas savo skulptūras kūrė taip, kad į jas galėtume žiūrėti iš įvairių pusių. Tai buvo dar viena naujovė.
Helenizmo epochoje kuriamos prašmatnesnės ir perdėtai didingos skulptūros. Vienuose kūriniuose išryškintos ypatingos aistros, kituose priartėjama prie natūros. Šiuo laikotarpiu pradėta stropiai kopijuoti praeitų laikų statulas. Kopijų dėka šiandien žinome daugelį puikių paminklų, kurie negrįžtamai sunaikinti arba dar neatrasti. Marmurines statulas, perteikiančias stiprius išgyvenimus, IV a. pr. Kr. sukūrė Skopas. Pats didžiausias žinomas jo darbas - dalyvavimas puošiant jau minėtą Halikarnaso mauzoliejaus reljefą. Tarp žymiausių Helenizmo epochos kūrinių - didžiojo altoriaus Pergame reljefai, vaizduojantys legendinį mūšį, deivės Afroditės statula ("Miloso Venera“), rasta praeito amžiaus pradžioje Milo saloje, ir "Laokoono“ skulptūrinė grupė. Pastaroji vaizduoja Trojos žynį ir jo sūnus, kuriuos pasmaugė gyvatės. Fizines kančias ir baimę autorius perteikė negailestingai tikroviškai.
Antikos rašytojų kūriniuose galime rasti žinių apie tuometinės tapybos klestėjimą, bet iš šventyklų ir gyvenamųjų namų tapybos nieko neliko. Mes žinome, kad tapyboje dailininkai stengėsi vaizduoti tobulą grožį. Pasakojama, kad vienas dailininkas, tapydamas Gražiąją Eleną, pozuoti pakvietė penkias gražuoles, nes nė viena neatrodė jam esanti pakankamai tobula.
Ypatingas vaidmuo graikų tapyboje tenka vazų puošybai. Senovinėse vazose ant išdegto raudono paviršiaus juodu laku buvo piešiami žmonių ir gyvūnų siluetai. Detalių kontūrai išryškinami adatų įbrėžimais - plonomis raudonomis linijomis. Bet šis būdas pasirodė netikęs. Vėliau figūros paliekamos raudonos, o tarpai tarp jų uždažomi juoda spalva. Taip buvo patogiau išryškinti detales - raudoname fone juodomis linijomis.
Vazų tapybai naudodavo Homero epo motyvus, įvairių švenčių, sporto žaidynių, karų, kuriuose veikė dievai ir deivės, siužetus. Meistriška vazų puošyba įdomi ir pažintiniu požiūriu: iš jos sužinome apie senovės graikų gyvenimą, jų išvaizdą, aplinką, buities reikmenis, papročius ir kitką. Šia prasme iš vazų puošybos galime sužinoti daugiau negu iš skulptūrų.
Lietuvoje irgi yra antikos meno pavyzdžių. Kauno valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomos antikinės keramikos pati vertingiausia dalis - raudonfigūrių vazų ir aliejinių lempelių kolekcija iš Viduržemio jūros baseino šalių - Graikijos, Jonijos (V-IV a. pr. Kr.) bei Sirijos, Palestinos (I-II a.).
2009 m. spalio 5 d., pirmadienis
Etruskų menas
Info iš Tiju Vijrand "Jaunimui apie meną" skyriaus ETRUSKŲ MENAS
VIII a. pr. Kr. Šiaurės Italijoje gyveno etruskai. Šios tautos praeitis paslaptinga. Iki šiol mokslininkai negali perskaityti jų rašto, o romėnai, IV a. pr. Kr. išsivadavę iš etruskų valdžios, jų miestus sulygino su žeme. Tačiau jie nepalietė "mirusiųjų miestų“ - kapų, kurie savo plotu pralenkė gyvųjų miestus. Etruskams būdingas mirusiųjų kultas: jie tikėjo pomirtiniu gyvenimu ir norėjo mirusiems suteikti kuo daugiau malonumų. Todėl mirčiai tarnaujantis jų menas buvo pilnas gyvybės ir šviesaus džiaugsmo. Kapaviečių sienų tapyboje pavaizduoti šviesiausi gyvenimo momentai - šventės su muzika ir šokiais, sporto varžybos, medžioklės scenos arba malonus poilsis šeimos rate. Terakotos (degto molio sarkofagai) primindavo tuometines ložes. Sarkofagų skulptūrinės grupės vaizdavo puotas, šventes, kuriose dalyvavo ir sutuoktiniai. Dažniausiai jie draugiškai šnekučiuodavosi arba sėdėdavo už ilgo vakarienės stalo.
Etruskai anksti susipažino su graikų menu. Jų miestuose etruskų jaunuolius mokė patyrę graikų meistrai. Matyt, iš graikų perimta etruskams būdinga šypsena statulų veiduose - ji labai panaši į ankstyvųjų graikų statulų "archajinę“ šypseną. Ir vis dėlto ši terakotinė tapyba išlaikė tik etruskams būdingus veido bruožus - stambią nosį, po sunkokais vokais migdolų formos akis, išraiškingas lūpas.
Etruskai buvo gerai įvaldę bronzos liejimo techniką. Etrūrijoje sukurta garsioji Kapitolijaus vilkės skulptūra. Legenda byloja, jog ši vilkė savo pienu išmaitino du kūdikius- Romos įkūrėją Romulą ir jo brolį dvynį Remą.
Šventyklas etruskai statė medines. Prieš stačiakampį pastatą stiebėsi portikas su paprastomis kolonomis. Naudojant medines sijas buvo galima kolonas statyti toliau viena nuo kitos. Stogas labai nuolaidus, frizą sudarė tapytų molinių plytų eilės. Šventyklos turėjo išskirtinį požymį - buvo statomos ant aukšto pagrindo. Tai perėmė romėnų statytojai. Etruskai paliko romėnams ir dar vieną svarbią naujovę - skliautų sumūrijimo techniką.
Tiesa, skliautai pirmiausia atsirado Rytuose. Tačiau šio meno romėnai išmoko būtent iš etruskų. Mūrydami skliautus, romėnai pasiekė neregėto meistriškumo.
VIII a. pr. Kr. Šiaurės Italijoje gyveno etruskai. Šios tautos praeitis paslaptinga. Iki šiol mokslininkai negali perskaityti jų rašto, o romėnai, IV a. pr. Kr. išsivadavę iš etruskų valdžios, jų miestus sulygino su žeme. Tačiau jie nepalietė "mirusiųjų miestų“ - kapų, kurie savo plotu pralenkė gyvųjų miestus. Etruskams būdingas mirusiųjų kultas: jie tikėjo pomirtiniu gyvenimu ir norėjo mirusiems suteikti kuo daugiau malonumų. Todėl mirčiai tarnaujantis jų menas buvo pilnas gyvybės ir šviesaus džiaugsmo. Kapaviečių sienų tapyboje pavaizduoti šviesiausi gyvenimo momentai - šventės su muzika ir šokiais, sporto varžybos, medžioklės scenos arba malonus poilsis šeimos rate. Terakotos (degto molio sarkofagai) primindavo tuometines ložes. Sarkofagų skulptūrinės grupės vaizdavo puotas, šventes, kuriose dalyvavo ir sutuoktiniai. Dažniausiai jie draugiškai šnekučiuodavosi arba sėdėdavo už ilgo vakarienės stalo.
Etruskai anksti susipažino su graikų menu. Jų miestuose etruskų jaunuolius mokė patyrę graikų meistrai. Matyt, iš graikų perimta etruskams būdinga šypsena statulų veiduose - ji labai panaši į ankstyvųjų graikų statulų "archajinę“ šypseną. Ir vis dėlto ši terakotinė tapyba išlaikė tik etruskams būdingus veido bruožus - stambią nosį, po sunkokais vokais migdolų formos akis, išraiškingas lūpas.
Etruskai buvo gerai įvaldę bronzos liejimo techniką. Etrūrijoje sukurta garsioji Kapitolijaus vilkės skulptūra. Legenda byloja, jog ši vilkė savo pienu išmaitino du kūdikius- Romos įkūrėją Romulą ir jo brolį dvynį Remą.
Šventyklas etruskai statė medines. Prieš stačiakampį pastatą stiebėsi portikas su paprastomis kolonomis. Naudojant medines sijas buvo galima kolonas statyti toliau viena nuo kitos. Stogas labai nuolaidus, frizą sudarė tapytų molinių plytų eilės. Šventyklos turėjo išskirtinį požymį - buvo statomos ant aukšto pagrindo. Tai perėmė romėnų statytojai. Etruskai paliko romėnams ir dar vieną svarbią naujovę - skliautų sumūrijimo techniką.
Tiesa, skliautai pirmiausia atsirado Rytuose. Tačiau šio meno romėnai išmoko būtent iš etruskų. Mūrydami skliautus, romėnai pasiekė neregėto meistriškumo.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)