Senovės Egiptas

Info iš Tiju Vijrand "Jaunimui apie meną" skyriaus SENOVĖS EGIPTO MENAS

Neišdildomą pėdsaką pasaulinės kultūros istorijoje paliko puikus ir vientisas Senovės Egipto menas. Norint geriau suprasti jo savitumą, reiktų prisiminti, kad čia daug kas susiję su senovės egiptiečių religiniais tikėjimais. Jie tikėjo, kad, žmogui mirus, jo siela toliau gyvena ir kartais aplanko kūną. Todėl egiptiečiai taip kruopščiai saugodavo mirusiojo kūną, jį balzamuodavo ir laidodavo patikimuose laidojimo statiniuose. Kad pomirtiniame gyvenime galėtų tenkinti visus malonumus, mirusiajam atiduodavo brangiai išpuoštus kasdieninius ir prabangos daiktus bei tarnų statulėles. Numatydavo ir tokį atvejį, kad mirusiojo kūnas gali būti sužalojamas ar pradėti irti, - kurdavo portretines skulptūras. Iš kito pasaulio sugrįžusiai sielai mirusiųjų statulos turėjo priminti jos buvusį žemiškąjį kūną.

Egiptiečiai labiausiai rūpinosi užtikrinti amžiną gyvenimą žemiškajam valdovui - faraonui. Dar jam gyvam esant dešimtmečiais tūkstančiai valdinių kirto iš uolų, tempė ir tvirtino didžiulius akmeninius blokus karališkajam kapui. Jeigu prisiminsime tų laikų techniką, nesunkiai įsivaizduosime, kiek daug gyvybių nusinešdavo tokia statyba. Pačios seniausios - palyginti nedidelės akmeninės mastabos. Po to atsirado vadinamosios didelės laiptinės piramidės. Seniausia iš jų yra Džoserio piramidė Sakaroje. Ji pastatyta prieš keturis su puse tūkstantmečio. Piramidės - tai Senovės Egipto statybos meno šedevrai. Jos stulbina savo matmenimis, geometriniu tikslumu ir darbu, įdėtu joms pastatyti. Ypač įspūdingai piramidės atrodė ką tik užbaigtos, kai kruopščiai nušlifuotas paviršius akinamai mirgėjo saulėje.

Didingiausias ir nuostabiausias šio tipo statinys įeina į garsųjį Gizos piramidžių ansamblį. Tai faraono Cheopso piramidė. Jos aukštis 146 metrai. Joje galėtų lengvai tilpti net ir Isakijaus soboras. Iš tikrųjų visa piramidė yra iš akmens. Jos viduje - tiktai nedidelė laidojimo kamera ir į ją vedantys koridoriai, kurie, palaidojus valdovą, būdavo užmūrijami. Tačiau tai nesutrukdydavo grobikams rasti kelią prie piramidėje paslėptų lobių, todėl vėliau piramidžių statybos teko atsisakyti. Dar vėliau kapus ėmė kalti uolose, o įėjimus į juos sumaniai maskuodavo. Vienas tokių kapų - netikėtai atrastas jauno faraono Tutanchamono kapas.

Iš didžių valdovų piramidžių ir mastabų ant Nilo krantų iškilo ištisi "mirusiųjų miestai“. Netoliese, paprastai kitame Nilo krante, stūksojo dievų garbei statomos šventyklos. Į jų kolonų kiemus ir sales vedė milžiniški vartai, pastatyti iš dviejų masyvių, į viršų siaurėjančių akmeninių blokų, vadinamų pilonais. Prie vartų vedė keliai, iš abiejų pusių įrėminti sfinksų - liūtų kūno statulų su žmogaus arba avino galvomis. Kolonos panašios į tuomet Egipte paplitusių augalų papiruso, lotoso, palmės formas. Kaip tankus miškas stovi jos didingose Luksoro ir Karnako šventyklose, pastatytose XVI –XIV a. pr. Kr. Mūsų laikais ypač garsi uoloje iškirsta šventovė, esanti Abu Simbolyje. Statant Asuano užtvanką, ją būtų užtvindęs vanduo. Gelbstint šventovę buvo atliktas milžiniškas darbas: uolą, kurioje ji iškirsta, supjaustė į gabalus ir iš naujo surinko saugioje vietoje ant aukšto Nilo kranto.

Egipto meistrai sukūrė daugybę paprastų, nuostabių ir didingų skulptūrų. Nieko panašaus nerasime nė vienoje vėlesnėje epochoje. Ypač vertingi dažyto medžio ir šlifuoto akmens dirbiniai. Faraonai vaizduojami ta pačia poza, dažniausiai stovintys nuleistomis rankomis ir pakelta kaire koja. Paprastų žmonių skulptūros dinamiškesnės negu iškilmingos valdovų.

Egiptiečių pastatų sienas ir kolonas puošė reljefai ir sieninės tapybos paveikslai. Pagal tai, kaip rūmų sienų ir kolonų reljefuose bei paveiksluose vaizduojamas žmogus, lengva pažinti, kad tai Egipto menas. Kiekviena figūros dalis atskirai parodyta taip, kad kuo geriau matytųsi: kojų pėdos ir galva – iš šono, akys ir pečiai – iš priekio. Tai ne nemokšiškumo, o griežto taisyklių laikymosi pasekmė. Ilgomis linijomis vienas po kito driekėsi vaizdai, išbraižyti įpjautomis kontūrinėmis linijomis ir nuspalvinti gražiai parinktais tonais. Jiems giminingi hieroglifai – senovės egiptiečių rašto ženklai-paveiksliukai. Dauguma jų vaizduoja faraonų ir didikų gyvenimą, bet yra ir darbo scenų. Spėjama, jog vaizduojami ne tiek tikri, kiek norimi įvykiai, nes egiptiečiai tikėjo, kad tai, kas pavaizduota, turi išsipildyti.

Senovės egiptiečiai nežinojo perspektyvos, tolimus daiktus paprastai vaizdavo prieš artimesnius. Nepaisant tam tikro naivumo, jų reljefai ir sieninė tapyba subtili, grakšti. Ypač žavingos lieknos moterų figūros lengvais lininiais apdarais, pasidabinusios daugybe papuošalų.

Egiptiečių menas ypač suklestėjo valdant faraonui Echnatonui XIV a. pr. Kr. To meto mene atsispindėjo ir realūs įvykiai. Tarp kitų kūrinių sukuriami ir nuostabūs faraono dukterų, taip pat žmonos - gražuolės Nefertitės - portretai. Šis portretas yra moters grožio idealas net ir dabar.

Dėl tikėjimo ir griežtų taisyklių Senovės Egipto menas beveik nesikeisdamas gyvavo apie du su puse tūkstantmečio. Vėlesniais amžiais jam turėjo įtakos kitų tautų menas, ypač graikų. Mūsų eros pradžioje egiptiečių menas visiškai sunyko.