Pirmykštis menas

Info iš Tiju Vijrand "Jaunimui apie meną" skyriaus PIRMYKŠTIS MENAS
Seniausi iki mūsų laikų išlikę kūriniai sukurti pirmykštėje epochoje, maždaug prieš 60 000 metų. Tais laikais žmonės dar nebuvo atradę metalo ir darbo įrankius gaminosi iš akmens. Todėl ir ši epocha buvo pavadinta akmens amžiumi. Šio amžiaus žmonės įprastiniams namų apyvokos daiktams - akmeniniams įrankiams ir moliniams indams - suteikdavo meninę išvaizdą, nors praktiškai to ir nereikėdavo. Kodėl jie taip elgėsi? Galime tik numanyti. Viena iš meno atsiradimo priežasčių yra žmogaus grožio ir kūrybos džiaugsmo poreikis, kita - to meto tikėjimas. Su įvairiais tikėjimais susiję nuostabūs akmens amžiaus paminklai - nutapyti dažais bei akmenyse išgraviruoti vaizdai, kurie dengdavo požeminių urvų sienas ir lubas. Tai urvinė sieninė tapyba. To meto žmonės tikėjo magija: manė, kad paveikslais ir kitais vaizdiniais galima veikti gamtą. Pavyzdžiui, buvo manoma, kad medžioklės sėkmei užtikrinti pakanka paleisti strėlę arba ietimi smogti į nupieštą žvėrį.

Nustatyti tikslų urvinės sieninės tapybos amžių iki šiol nepavyko. Pati nuostabiausia, mokslininkų nuomone, sukurta prieš 20 000-10 000 metų. Tada didelę Europos dalį dengė storas ledo sluoksnis, tinkama gyventi buvo tik pietinė žemyno dalis. Ledynas iš lėto traukėsi. Jam pavymui į šiaurę keliavo ir pirmykščiai medžiotojai. Galime manyti, kad sunkiausiomis to meto sąlygomis visos žmogaus jėgos buvo sutelktos kovai su ledu, šalčiu ir plėšriaisiais žvėrimis. Nepaisydamas to, žmogus kūrė nuostabią sieninę tapybą. Urvų sienose pavaizduoti tuo metu medžiojami stambūs gyvūnai, tarp jų ir tie, kuriuos vėliau žmogus prisijaukins - jaučiai, arkliai, šiaurės elniai ir kt. Urvinė sieninė tapyba išsaugojo ir vėliau visai išnykusių žvėrių - mamutų, urvinių lokių - atvaizdus. Pirmykščiai dailininkai labai gerai pažino gyvūnus, nuo kurių priklausė ir pačių žmonių gyvenimas. Lengva lanksčia linija jie vaizdavo žvėrių pozas ir judesius. Spalvų derinys - juoda, raudona, balta, geltona - tarsi užburia. Mineraliniai dažai, sumaišyti su vandeniu, gyvūno riebalais ir augalų sultimis, urvinės sieninės tapybos spalvas labai paryškino. Norint kurti tokius didelius ir tobulus kūrinius tuomet, kaip ir dabar, reikėjo mokytis. Manoma, kad urvuose rasti akmenukai su išraižytais žvėrių atvaizdais buvo tarsi akmens amžiaus "meno mokyklų“ mokinių darbai.

Pačius įdomiausius Europoje urvinės sieninės tapybos pavyzdžius visiškai atsitiktinai surado būtent vaikai. Jie yra Altamyros urve Ispanijoje ir Lasko urve Prancūzijoje. Iki šiol Europoje rasta apie pusantro šimto ištapytų urvų. Lasko urvo tapyba atrasta tik 1940 m. Panašių pavyzdžių randama ne tik Europoje, bet ir Azijoje, Šiaurės Afrikoje.

Stebina ir šių kūrinių gausa, jų meniškumas. Iš pradžių specialistai netikėjo sieninės tapybos autentiškumu. Atrodė, kad pirmykščiai žmonės negalėjo taip tobulai tapyti, tiek išmanyti apie meną. Kita vertus, stebėtinai gerai išlikusi tapyba neatrodė tokia sena, tad piršte piršosi mintis, kad tai padirbinys.

Be sieninės tapybos ir uolų piešinių, tais laikais iš akmens ir kaulo buvo gaminamos įvairios statulos. Jas darė primityviausiais įrankiais, todėl šis darbas reikalavo ypatingos kantrybės. Be abejonės, sukurtos statulos irgi buvo susijusios su tuometiniais tikėjimais.

Po akmens amžiaus buvo bronzos (tuomet plačiai naudotas metalų lydinys bronza). Vakarų Europoje bronzos epocha prasidėjo palyginti vėlai, maždaug prieš 4000 metų. Bronza apdirbama lengviau negu akmuo, ją galima lieti į formas ir šlifuoti. Todėl bronzos amžiuje gaminti įvairūs gausiai ornamentais išpuošti buities reikmenys yra didelės meninės vertės. Ornamentus daugiausia sudarė apskritimai, gyvatėlės, spiralės, banguotos linijos ir kiti panašūs motyvai.

Bronzos epochai priklauso ir savotiški didžiuliai statiniai, kurių atsiradimas susijęs su pirmykščiais tikėjimais. Prancūzijoje, Bretanės pusiasalyje, ištisus kilometrus driekiasi vadinamieji menhyrų laukai. Vėliau šiame pasaulyje apsigyvenusių keltų kalba šių kelių metrų aukščio stulpų pavadinimas reiškia "ilgą akmenį. Tokių statinių grupės vadinamos kromlechais. Išliko ir kitokios prigimties statinių - dolmenų. Iš pradžių tai buvo apvalaus arba stačiakampio plano laidojimo statiniai: didelės akmeninės sienos perdengiamos tokiu pat monolitinio akmens bloko stogu. Daugybė menhyrų ir dolmenų išsibarstę šventose vietose. Garsiausi tokios šventovės griuvėsiai yra Anglijoje, Stonhendže. Manoma, kad ten žmonės garbino saulę.