Kretos/Mikėnų kultūra

Info iš Tiju Vijrand "Jaunimui apie meną" skyriaus EGĖJŲ MENAS

Maždaug prieš 5 tūkstantmečius Egėjo jūros salose ir pakrantėje pradėjo kurtis unikali kultūra, pagal jūros pavadinimą pavadinta Egėjų, pagal pagrindinių miestų pavadinimus - Kretos-Mikėnų vardu. Ši kultūra gyvavo apie du tūkstančius metų. XII a. pr. Kr. ją išstūmė iš šiaurės atėję graikai. Mums ši kultūra paliko nepaprasto grožio ir subtilaus skonio paminklų.

Kai anglas Artūras Evansas su padėjėjais 1900 m. pradėjo kasinėjimus Kretos saloje, jo laukė įdomiausi atradimai. Jie patvirtino senovės mituose ir senovės graikų poeto Homero kūriniuose papasakotų istorijų tikrumą. Paaiškėjo, kad ten šlovinamas Kretos rūmų puikumas ir karaliaus Mino galybė.

Išliko tik dalis didžiųjų Knoso rūmų. Juos sudarė šimtai įvairių pa talpų, kurios juosė didįjį paradinį kiemą. Tarp jų - sosto salė, kolonų menės, apžvalgos terasos, netgi vonios kambariai. Jų vandentiekiai ir vonios išliko iki mūsų dienų. Vonių kambarių sienas puošė tokiai aplinkai tinkanti sienų tapyba, vaizduojanti delfinus ir skraidančias žuvis. Rūmai pastatyti pagal be galo painų planą. Įėjimai, koridoriai netikėtai pasisuka, pereina į pakilimus arba laiptuotus nusileidimus. Be to, rūmai buvo kelių aukštų. Nenuostabu, kad vėliau atsirado mitas apie Kretos labirintą, kur gyveno baisus žmogus-jautis ir iš kur negalima išeiti. Ne veltui labirintas susietas su jaučiu. Šis gyvulys Kretoje buvo laikomas šventu, todėl dažnai minimas ir gyvenime, ir mene. Kadangi dauguma kambarių neturėjo išorinių sienų, tik vidinius tarpsienius, juose nebuvo galima iškirsti langų. Patalpos apšviečiamos per angas lubose. Kai kur tai buvo "šviesos šuliniai“, einantys per keletą aukštų. Savitos į viršų platėjančios kolonos išdažytos iškilminga raudona, juoda ir geltona spalva. Sieninė tapyba linksmais, spalvingais sąskambiais džiugino akį. Išlikusios tapybos fragmentai vaizduoja svarbius įvykius, merginas ir vaikinus šventų žaidimų su jaučiu metu, deives, žynes, augalus ir gyvūnus. Sienas puošė ir spalvingi reljefai. Žmonės vaizduojami panašiai kaip Senovės Egipte (veidai ir kojos - iš šono, pečiai ir akys - iš priekio), bet jų judesiai laisvesni ir natūralesni negu egiptiečių reljefuose.

Kretoje rasta daug nedidelių deivių skulptūrėlių, ypač deivių su gyvatėmis. Gyvatė čia laikyta namų židinio sergėtoja. Deivės klostytais sijonais, siaurais atvirais liemenukais ir aukštomis šukuosenomis atrodė labai koketiškai.

Kretiečiai buvo puikūs keramikos meistrai. Rasta daug gražiai išraižytų molinių indų. Ypač gražūs ir įdomūs tie, kuriuos puošia gyvai pavaizduoti vandens gyvūnai, pavyzdžiui, aštuonkojai, čiuptuvais apglėbę apvalios vazos liemenį.

XV a. pr. Kr. iš Peloponeso pusiasalio atsikraustė achajai, anksčiau buvę kretiečių priespaudoje. Jie ir sugriovė Knoso rūmus. Nuo šio momento Egėjo jūros rajone valdžia perėjo achajams. Vėliau juos nukariavo kitos graikų gentys - dorėnai.

Peloponeso pusiasalyje achajai pastatė galingas Mikėnų ir Timinto tvirtoves. Kadangi žemyno gyventojams visą laiką grėsė užpuolimai, jų pastatai stūksojo ant kalvų, apjuosti didžiulių akmenų sienomis. Sunku patikėti, kad žmogus galėjo pastatyti tokias didingas akmenines sienas. Gal dėl to vėlesnės kartos sukūrė mitą apie ciklopus, padėjusius žmonėms statyti šias sienas. Čia taip pat buvo rasta meninės tapybos ir meniškai padarytų buitinių daiktų. Tačiau, lyginant su džiaugsmingu ir gamtai artimu Kretos menu, achjų menas kitoks. Jis rūstesnis ir vyriškesnis, šlovina karus ir medžioklę.

Seniai sugriautos Mikėnų tvirtovės įėjimą ties garsiaisiais Liūtų vartais iki šiol saugo du akmenyje iškalti liūtai. Netoliese išsidėstę valdovų kapai, kuriuos pirmasis ištyrinėjo vokiečių pirklys ir archeologas Heinrichas Šlymanas (1822-1890). Nuo vaikystės jis svajojo surasti ir atkasti Trojos miestą. Trojėnų ir achajų mūšį ir miesto žlugimą (XII a. pr. Kr.) poemoje "Iliada“ apdainavo senovės graikų dainius Homeras. Šlymanui pavyko Mažosios Azijos šiaurėje (dabartinėje Turkijoje) rasti miesto griuvėsius, kurie, kaip manoma, ir buvo Troja. Gaila, bet per didelį skubėjimą, jis sunaikino didelę dalį to, ko ieškojo. Nepaisant šių nesėkmių, Šlymanas padarė daug vertingų atradimų ir praturtino savo laiko žinias apie šią tolimą ir įdomią epochą.