Senovės Roma

Info iš Tiju Vijrand "Jaunimui apie meną" skyriaus SENOVĖS ROMOS MENAS

Pirmame tūkstantmetyje pr. Kr. dabartinėje Romos miesto teritorijoje iškilo valstybė, išplėtusi savo valdas kitų tautų sąskaita. Ši tūkstantmetį klestėjusi valstybė gyvavo, eksploatuodama vergų darbą ir užkariautas šalis. Klestėjimo laikais Romai priklausė visos Viduržemio jūros pakrantėje esančios žemės - ir Europoje, ir Azijoje bei Afrikoje. Tokios neaprėpiamos valstybės valdymui reikėjo griežtų įstatymų ir stiprios kariuomenės. Mene, ypač architektūroje, stengtasi visokeriopai parodyti pasauliui nenugalimą valstybinės valdžios galybę.

Valstybės centro, esančio dabartinėje Italijos teritorijoje, kultūrinis lygis buvo žemesnis nei kai kurių užkariautų tautų. Romėnai daug ką perėmė iš etruskų, bet dar daugiau- iš graikų. Su graikų kultūra romėnai susipažino labai anksti Pietų Italijoje buvusiose gyvenvietėse. Net daugybę savų tikėjimų ir mitų romėnai perėmė iš graikų.

Pastatų perdengimams romėnai išmoko statyti akmens arkas, paprastus skliautus ir kupolus, akmenų sutvirtinimui pradėjo naudoti klinčių skiedinį (cementą). Statybos technikoje tai buvo svarbus žingsnis į priekį, statant sudėtingesnio išplanavimo pastatus su didelėmis perdangomis. Pavyzdžiui, Romos Panteono apvali vidinė patalpa - visų dievų šventovė - daugiau kaip 40 metrų skersmens. Ją dengia milžiniškas kupolas. Ištisus šimtmečius šis kupolas buvo pavyzdys architektams ir statybininkams.

Romėnai iš graikų perėmė kolonas. Savo puošnumu juos ypač žavėjo prašmatnios korintinės kolonos. Tačiau romėnų statiniuose kolonos nustojo būti tik statinio atrama. Kadangi arkos ir skliautas laikėsi ir be jų, kolonos tapo puošmena. Tas pats pasakytina apie puskolones i r piliastrus.

Nuostabiausi romėnų architektūros paminklai sukurti pirmaisiais mūsų eros amžiais. Tuo metu Roma jau nebuvo respublika - šalį valdė imperatoriai. Garbės reikalu tapo kiekvienam valdovui statyti kolonomis apsuptas puošnias aikštes ir visuomeninius pastatus. Imperatorius Augustas, gyvenęs praėjusios ir mūsų eros sandūroje, mėgdavo girtis, kad rado sostinę akmeninę, o paliko marmurinę. Daugybė iki mūsų dienų išlikusių pastatų griuvėsių byloja apie tų laikų statybos mastus. Karvedžių nugalėtojų garbei statomos triumfo arkos. Ypatinga prabanga ir puošnumu pasižymėjo pasilinksminimams skirti pastatai. Jau antikos laikais Romoje gyveno apie milijonas gyventojų.

Didžiausiame Romos cirke Koliziejuje galėjo tilpti 50 000 žiūrovų. Tai buvo amfiteatras. Taip ir dabar statomi stadionai.

Ypatingos poilsio ir pasilinksminimų vietos buvo ir Romos pirtys, vadinamos termomis. Be persirengimo ir prausimosi kambarių, ten buvo maudymosi baseinai, pasivaikščiojimų salės, sporto aikštelės, bibliotekos. Įžymiausiose Karakalos termose vienu metu galėjo ilsėtis tūkstančiai žmonių. Erdvias termų sales dengė skliautai ir kupolai, jų sienos buvo aptaisytos marmuru, kitomis brangiomis medžiagomis.

Neretai aikščių pakraščiuose statomi teismo rūmai ar prekybos halės - bazilikos. Šis pastatų tipas vėliau turėjo didelės reikšmės bažnyčių statybai.

Romėnai daug pasiekė inžinerinių taikomojo pobūdžio statinių srityje. Didelei valstybei ir ūkiniais, ir kariniais sumetimais buvo nepaprastai svarbu turėti gerus kelius ir tiltus. Juos statė taip tvirtai, kad šie dar ilgai tarnavo žmonėms net ir žlugus Senovės Romos valstybei. Dar ir dabar ištisais kilometrais tęsiasi į arkas besiremiantys vandentiekiai (akvedukai).

Romoje kilo ir valdovų rūmai, ir daugiaaukščiai prieglaudos namai beturčiams. Pasiturintis romėnas su šeima gyveno atskirame name su kiemeliu – atrijum. Atrijaus viduje buvo baseinas lietaus vandeniui nutekėti. Už namo esančiame kieme stovėjo kolonos, tryško fontanas, augo sodas. Vienas prie kito prisišliejusių namų langai buvo tik į gatvę. Kitus kambarius apšviesdavo atrijus. Kad tuščios sienos būtų gyvesnės, ant jų tapė įvairius vaizdus, taip pat piešė langus ir duris.

Romėnų jaunuoliai svajojo apie karinę karjerą. Kurti meną buvo priverstos nukariautos tautos, ypač graikai. Didžiuliai laivai iš Graikijos į imperijos sostinę plukdė skulptūras. Kai jų ten nebeliko, skulptūras pradėta kopijuoti. Šių kopijų dėka mes žinome apie daugybę kūrinių, kurių originalai dingo. Nepaisant to, romėnų skulptūra turėjo dvi savarankiškas sritis. Tai skulptūriniai portretai ir istoriniai reljefai. Romėnai gerbė protėvius, todėl turtinguose namuose tam tikroje vietoje saugojo jų portretus. Jie turėjo labai tiksliai priminti ainiams protėvių atvaizdus.

Romos imperijoje buvo statoma ir daugybė paminklų. Jų reljefuose įamžinti svarbūs istoriniai įvykiai, ypač laimėtos kautynės. Trojano koloną, vainikuotą imperatoriaus statula, ištisai supa reljefai, vaizduojantys žygio prieš dakus pagrindines scenas. Reljefais puošiamos ir triumfo arkos.

79 m. po Vezuvijaus lava ir pelenais palaidotas žinomas kurortinis miestas - Pompėja. Nuo XVIII a. ten atliekami kasinėjimai. Atkastų namų sienos mus supažindina su Senovės Romos tapyba. Pompėjos sieninė tapyba buvo kuriama skirtingu laiku, todėl ji labai įvairi. Tuo metu dailininkai išmoko vaizduoti erdvinę perspektyvą. Šis naujas atradimas pradedamas entuziastingai naudoti sieninės tapybos paveiksluose. Juose buvo vaizduojami peizažai, fantastiški architektūriniai statiniai, žmonių figūros, ornamentai ir kita. Pompėjos tapyboje mėgstama raudonos ugnies spalva. Namų grindis puošė mozaikos - iš spalvotų akmenukų ir stikliukų sudėlioti paveikslai.

Romos valstybė žlugo V a. Ją nukariavo iš šiaurės atklydusios tautos. Iki to laiko ji buvo susilpnėjusi dėl vidaus prieštaravimų, vergų ir pavergtų tautų sukilimų. Tačiau Senovės Romos menas turėjo svarbią reikšmę būsimoms kartoms.